VCO ROCK režisuojantis G. Šeduikis: mes nesiekiame slėpti išdaužytų langų, apipaišytų sienų - tai lyg istorija

Lapkričio 10 diena – jau čia pat. VCO ROCK pasiruošiamieji darbai Sporto rūmuose pradeda skaičiuoti paskutines valandas. Šį sekmadienį atversiantis duris legendinis Vilniaus ir Lietuvos roko lopšys taps saugausiu pastatu šalyje, tai garantuoja Vilnius City Opera kolektyvas su Dalia Ibelhauptaite priešakyje. Tiems, kurie dar nespėjo išgirsti ar sužinoti, kas gi iš tiesų slepiasi po intriguojančiu VCO ROCK pavadinimu, siūlome interviu su projekto režisieriumi Gediminu Šeduikiu, kuriame jis atskleidžia daug negirdėtų detalių apie būsimą renginį.

- Kaip kilo VCO ROCK idėja?

Na, idėja nėra visai nauja. „Motininė“ (pavadinkime taip) mintis buvo elektroninės fantazijos projektas „XYZ“, kuris buvo itin sėkmingas.

Visada maniau, kad opera gali pasiduoti ir roko žanrui. Pastaruosius pusantrų metų mano gyvenime, visur aplink, nesąmoningai, atsirado daug roko muzikos. Ir ne dėl to, kad pats būčiau pradėjęs klausytis. Taip tiesiog gavosi. Ir vieną kartą atsitiko taip, kad repetuojant „Traviatą“ ėmė plaukti kažkokios paralelės... Girdžiu ariją ir jaučiu, jog toje muzikoje yra roko skambesio. Taip visą repeticiją ir įsivaizdavau, kas būtų, jei grotų ne orkestras, o roko grupė. Ir beveik 90 procentų operos suskambėjo idealiai. Dar dabar, kai jau artėjame link finišo su VCO ROCK projektu, neatmetu idėjos, jog kada nors būtų galima visą operą atlikti su roko muzikantais.

- Kaip atsirinkote operų arijas šiai programai?

Įvairiai. Neatsitiktinai dalis arijų yra paimtos iš „XYZ“ projektio, - norime parodyti, kaip skirtingai gali skambėti ta pati klasikinė muzika, atliekama kitokiu stiliumi. Jei atsirado šis, antrasis, projektas, yra tikimybės, jog bus ir trečias, dar kitokiu žanru. Galbūt iš tiesų kada nors turėsime kokį triptiką ir galėsime parodyti geriausius numerius.

- Kaip atradote muzikantus?

Čia reikia padėkoti Jeronimui Miliui, nes jis atvedė į mūsų kompaniją Tomą Varnagirį, kuris atsivedė savo kolegas. Didžioji jų kompanijos dalis yra sudaryta iš buvusių „Rojaus tūzų“. Įdomu tai, kad šio projekto metu atsirado lyg ir naujas jų pasadinimas „Varnagiris & Co.“, kažkaip tiesiog prilipo. Na, o repetavo jie, kaip tikri rokeriai, rūsyje...

Iš tiesų repeticijos vyko ir vyksta labai šauniai. Mane, kaip žmogų, kuris apie roko muzikantus turėjo galbūt standartinį supratimą: ilgaplaukiai, su alumi, cigaretėmis, tokie bohemiški, atitolę nuo visų, kritikuojantys socialinę tikrovę, - atėjusį į pirmą repeticiją vaizdas labai nustebino. Jokio alkoholio, tabako kvapo, bet svarbiausia, - jie visi su pupitrais, groja iš natų, net būgnininkas! Tai man buvo unikalu. Jie – aukščiausios klasės, profesionalūs muzikantai, kurie gali groti roko muziką iš natų.

Ir šiaip pakeičiau nuomonę apie roko muzikantus. Galvodavau, jog jie tik tris akordus moka ir jais manipuliuoja. Dabar pamačiau, kad tai, kaip dirbo šie muzikantai iš esmės nelabai kuo skirtiasi nuo simfoninio orkestro darbo. Jie puikiai valdo muzikinę formą ir dinamiką. Manau, jog muzikine prasme mes pristatysime labai kokybišką kūrinių interpretaciją ir atlikimą taip pat. Labai svarbu, jog tai nėra tiesiog operos sugrotos roko žanre, visi kūrinius aranžavę muzikantai ieškojo naujų interpretacijų, spalvų tam, kad tas kūrinys iš tiesų suskambėtų.

- Kas, kokie solistai, pasirodys scenoje su šiais muzikantais?

Visi mūsų ištikimiausieji, ekisperimentuose jau dalyvavę solistai: Asmik Grigorian, Kristian Benedikt, Joana Gedmintaitė, Laimonas Pautienius, Aušrinė Stundytė, Tadas Girininkas ir, labai džiaugiuosi, jog bus visiškai naujų veidų: Tomas Pavilionis ir Viktoras Gerasimovas.

Bus labai įdomu išgirsti Viktorą, nes jis turi ne tik įdomų balsą, bet ir savitą muzikos pojūtį. Apskritai sporaninas, dainuojantis su roko grupe ir dar atliekatis ariją, - tai jau savaime yra trigubas efektas. Na, o Tomas yra jaunas, bet daug žadantis mūsų ateities tenoras, labai džiausiuosi, kad jis su mumis, ir galbūt tai nebus paskutinis mūsų bendras projektas.

Smagu, kai jauni žmonės gali su mumis debiutuoti tokiame, eksperimentiniame projekte, juk reikia daug ryžto, kad būdamas jaunas, neturėdamas daug patirties, imtumeisi tokio dalyko, kita vertus, o kada, jei ne dabar?

- Papasakok apie vizualiąją pasirodymo dalį, joje taip pat numatyta daug naujovių?

Na taip. Pradėkime nuo kostiumų. Žinai, man atrodo, kad Dainius Bendikas ne veltui dirba Islandijoje.. Jo kūryboje aš jaučiu kažkokį šalčio kvapą... Nežinau, gal tai ir mano, vėlgi, kvailas tų kraštų įsivaizdavimas: formos šaltis ir medžiagos šiluma. Man labai įdomu, kaip jis tai jungia, jo kuriamos formos griežtos ir keistos, bet visos medžiagos – lietuviškos, net liaudiškos: linas, drobė... Kai skaitai drabužių sudėtį, galvoji, jog iš šitų medžiagų bus pagamintas tautinis kostiumas, bet iš tiesų tai yra įvelkama į naują ir konceptualią formą. Tai mums labai tinkama, - juk mūsų projektas yra gaivališko roko ir kartais labai griežtos operos susidūrimas. Kostiumai, kaip ir pasirodymas yra sudaryti iš dviejų polių. Muzikoje šis kontrastas taip pat labai užaštrintas: tarkime visiems iki kraujo pažįstama arija „Lascia ch'io pianga“ staiga atliekama pankroko stiliuje, tuo pačiu nesuardant jos melodingumo, tačiau energija yra visiškai kitokia.

- Sakei, jog bus įspūdingos projekcijos?

Taip, pirmą kartą visiškai kitaip dirbame su video. Daugelis pripratę, jog projekcijos tampa tiesiog judančiais paveikslėliais, išlaiko žiūrovo dėmėsį. Čia bus visiškai kitaip, mes ryžomės dirbti su 3D projekcija, kurios koncepcija yra kitokia nei video, jos idėja – žaidimas su forma, ant kurios rodomas vaizdas. Formai norime suteikti labai daug skirtingų variantų, naudodami 3D galime užsiimti fikcijos kūrimu, dekonstrukcija, defragmentacija ar net „pradanginti“ objektus scenoje.
Žinoma, techniškai tai yra labai sudėtinga. Mes užtrukome mėnesį, kol viską sustygavome. Kalbant paprastai: po to, kai Sporto rūmuose pastatome projektorių visiškai nieko nebegalime keisti. Informacijos, kurią užima video failas, kiekis yra toks didelis, jog kompiuteris jį apdoroja per dvi dienas. Bet Rimas Sakalauskas, kuris darė šiuos vaizdus, yra paruošęs daug stebuklų. Su juo dirbome ilgai dar iki pradedant kurti vaizdus.

Viskas prasidėjo nuo to, jog atvažiavau pas jį su maketu, kuriame dėliojome scenografiją ir su tikru projektoriumi bandėme šviesti, žiūrėti ar kas nors apskirtai yra įmanoma. Po to dar mėnesį 3D erdvėje mes braižėmės dekoracijas, tiek laiko praleidome tik prie techninių dalykų. Nei mes, nei (su visa jo didžiule patirtimi) Rimas dar nesame darę tokių subtilių dalykų. Mes kalbame apie tokią preciziką, kurioje projektorius turės kabėti 5 cm tikslumu, o dekoracija judėti – milimetrų, pagal planus, kurie buvo sudaryti prieš gerą mėnesį.

Na, o kai turime video dažna problema būna sutarti jų dailininkui su šviesų dizaineriu. Video visada prašys mažiau šviesos, kad matytųsi visos spalvos, apšvietėjai sakys, kad tamsu, tada scenografas šauks, kad nesimato dekoracijos, o finale ateis režiseirius, sakydamas, kad nemato žmonių scenoje... Todėl džiaugiuosi, jog su mumis bus Eugenijus Sabaliauskas, kuris yra ne tik jautrus menininkas, bet jis yra nemažai dirbęs su projekcijomis ir pačiu Rimu, taigi, tikiu, kad pavyks rasti geriausią sprendimą.

- Kaip jautiesi galėdamas dirbti, kurti Sporto rūmų scenoje?

Atrodytų, kad tai, ką mes planavome daryti galėjo vykti bet kur. Bet greitai tapo labai aišku, jog ši proga, kokia ji yra dabar, pasitaiko vieną kartą gyvenime. Yra taip, jog mes vienam vakarui atidarysime duris, o po mūsų į Sporto rūmus daugiau niekas gali ir nebeįžengti... Todėl labai jaučiu ne tik pačių rūmų dvasią čia dirbdamas, bet ir ta nuotaika, žinojimas, kuria išskirtinę situaciją.
Vizualiniuose sprendimuose taip pat atsispindės šie rūmai, jų istorija. Pradėkime nuo to, jog mes nesiekiame slėpti išdaužytų langų, apipaišytų sienų ir panašiai, - tai irgi yra istorija. Net video naudosime užuominas į erdvę, kurioje esame, geriau pažįstantys pastatą galės atpažinti architektūros detales, kad ir tuos apvalius langus, atrodančius kaip kosminio laivo iliuminatorius, konstruktyvus, aprūdijusius vamzdžius. Sporto rūmai yra savotiškas muziejus. Kaip sakoma: „jei tik šios sienos galėtų kalbėti“...

Mano karta, mes jau daugiau gyvename legendomis apie Sporto rūmus. Aš pats juose nesu prieš tai buvęs, bet, žinoma, užaugau ne Vilniuje. Taigi, man tai yra pasakojimai. Bet aš matau, ką tai reiškia vyresnei kartai. Kuomet buvo vežamos dekoracijos, buvo susirinkę visi technikai, kuriems yra virš 30 metų. Atvažiavę į Sporto rūmus jei pirmiausiai atsistojo salėje, apsižiūrėjo, atsiduso, nusifotografavo ir tik tada, su tokiomis, nematytomis šypsenomis, pradėjo dirbti. Tu pasižiūri į tuos žmones ir matai, kiek daug jiems tai reiškia, kokie malonūs yra tie atsiminimai. Jiems tai buvo ir liko stebuklu, o mes nenorime jo darkyti, mes jį norime bent vienam vakarui paversti realybe.