Verdis ieškojo ypatingai dramatiško siužeto ir didelių aistrų, todėl 1853 m. sukurto „Trubadūro“ istorijai buvo pasirinkti tamsūs ir žiaurūs viduramžiai. „Kuo drąsiau, kuo labiau netikėtai, - tuo man geriau“, – rašė Verdis savo libretistui, tikėdamasis drastiškų siužeto vingių. Nors XV a. jau yra laikomas tiltu į Renesansą, tai buvo sudėtingas pereinamasis laikotarpis visai Europai. Praėjęs „mažasis ledynmetis“ buvo padaręs didžiulę žalą kontinento ekonomikai, agrikultūrai. Bažnyčia, užėmusi nepaprastai įtakingą poziciją visuomenėje, jau buvo senokai pribrendusi reformoms ir tapusi ne tik atsidavimo, bet ir didelio masto korupcijos vieta. Artėjo lūžis.
Būtent bažnyčios tarnai sudarė aukščiausiąją gyventojų klasę šioje visuomenėje. Po jų sekė taip pat patogiai gyvenę aristokratai, kurių vienintelis rūpestis buvo vis iškylantys ginčai su monarchais bei kova dėl valdžios ir įtakos sferų. Čia pat augo ir naujasis buržuazijos, sluoksnis, kurio didžiąją dalį sudarė pirkliai. Jie ilgai kovojo už savo laisvę ir ją gavę nuolat stiprino savo politinę ir ekonominę galią. Žemiau jų liko didžioji dalis visuomenės, - nuo bedarbių iki mokytojų. Jie, švelniai tariant, gyveno skurdžiai ir net nematė prošvaisčių pakilti socialiniais laipteliais.
Tokia suskaidyta ir tarpusavyje konkuruojanti visuomenė gyveno atitinkamai suskaldytame žemyne, kuriame vis dar laikėsi silpstančios imperijos, besiformuojančios valstybės ir nuolatinėse kovose dėl žemių paskendę kraštai. Šia situacija savotiškai pasinaudojo Ispanija, Italija ir Portugalija. Jų jūreiviai, atsitraukę nuo konfliktų kontinente, patraukė į kitus žemynus. Kolumbas, Vasko de Gama, Amerigas Vespučis ir kiti atvėrė pasaulį Europai ir atvirkščiai. XV a. pabaiga senajame žemyne tampa paženklinta ne tik jos vietinių gyventojų susiskaidymu, bet ir atkeliavusių naujų žemių ir kultūrų atstovų persikraustymu.
Ne veltui būtent šio meto įrašuose galime atrasti pirmąsias žinias apie nesantaiką su atvykėliais iš kitų kraštų. Visų pirma – romais, arba čigonais. Atsikraustę į Europą jau XII a., XV–ame jie buvo paplitę Vakaruose, iš kur juos ir pradėjo ginti. Netolerancija kitataučiams, kitos rasės ar kultūros žmonėms buvo gaji jau tuomet.
Šiuo įtemptu, konfliktų ir kovų prisodrintu laikotarpiu ir pasinaudojo Verdis, kartu su libretistais Salvatore Cammarano ir Leone Emanuele Bardare‘u sukūręs įkaitintą ir užaštrintą situaciją. Joje susitinka ne tik skirtingų pažiūrų, luomų, bet ir kultūrų žmonės, asmenybės. Čia veikia aukštuomenė, karininkai, vienuolės, tarnai ir čigonai. Sukiršinti savo skirtingų socialinių pozicijų jie klimpsta ir į asmeninę nesantaiką, siekdami keršto, bandydami vogti kitų laimę ir meilę. Kėsinantis į vertingiausią, turi mokėti didžiausią kainą. Ties gyvybės ir mirties klausimu atsiduria visi Verdžio herojai. Kiekvieno iš jų kelias veda į pražūtį: pasiaukoti dėl meilės, būti nužudytam pavydo, būti pasmerktam egzekucijai, gyventi brolžudystės nuodėmėje.
XIX a. kūrėjai, atrodytų sąmoningai atkartoja būtent XV amžiuje atsiradusį dance macabre, arba mirties šokio įvaizdį, skelbiantį, jog mirtis išlygina visus skirtumus. Po jos visi tampa lygiais. Keliu heroju Mirtimi baigiasi opera, tarsi teigdama, jog tokiame pasaulyje galimas tik toks sprendimas, tik tokia baigitis. Galbūt tai reiškia viltį, jog sunaikinus tai, kas bet kuriuo atveju veikia tik destruktyviu principu, galės atsirasti kitokie žmonės ir kitoks pasaulis. O galbūt, tai kaip tik reiškia, jog tiek anuomet, tiek šiandien, niekas nesikeičia ir pasikeisti negali. Galbūt mes iš tiesų praradome žmogiškumą ir galimybę žvelgti į kitą, negalvodami aipie jį kaip apie priešą?
Tikriausiai net neverta aiškinti, kaip šios temos skamba šiandieninaime mūsų kotekste. Viskas artima, atpažįstama ir net bauginančiai tikslu. Kariniai konfliktai, kova dėl teritorijų, socialinės lygybės klausimai, kitataučių tolerancija, žudymai ir savižudybės... Jau savo laiku Verdis, pažvelgęs keliais šimtmečiais atgal galėjo atrasti kitą laiką, kalbantį apie esamojo problemas, o XXI a. teatro scena būtent praėjusių amžių siužetus paverčia aktualiais, pritaikydama juos šiandienos realijoms. Tačiau ar visuomet verta iliustruoti tai, kas yra akivaizdu?
Meno tikslas – žvelgti į realybę, jos problemas, trūkumus ir pliusus bei kelti klausimus, kas kartą tam atrandant naują formą. Tad ar verta dar kartą rodyti, jog elgiames taip pat barbariškai (beje, taip iš pradžių buvo vadinamas gotikos menas), kaip ir prieš kelis šimtus metų? Bandyti dar kartą mokytis iš praeities? O galbūt pripažinti tai kaip nekintantį faktą?
Šį sezoną pristatę pirmąjį savo spektaklį jaunajai auditorijai „Jonas ir Greta“, VCO kūrėjai teigė, jog kalbant su vaikais teatre svarbu ne prisitaikyti prie jų realybės, bet kurti naują laiką ir erdvę kartu. Panašiu principu vyksta ir primojo „bohemiečių“ Verdžio pastaymas. Marijaus Jacovskio scenografija, atkartodama Islandijos gamtos kuriamus neįtikėtinus vaizdus, kartu antrina ir gotikiniam stiliui būdingą tęstinumą, kilimą aukštyn, stiebimąsi link dangaus. Jon Morrell kostiumai apjungia ne tik viduramžių istoriją, bet ir šiandienos madą. Tamsios spalvos, didėlės formos, metalinių šarvų detalės bei Japonijos stilius, - čia susilieja ir epochų nuotaika, ir „atrastųjų kraštų“ įtaka.
Scenoje matome lyg pasakos ar fantazijų pasaulį. Tik jame nėra gerųjų fėjų, - vien tamsa, kurioje, lyg paskutinis šviesos spindulys, sužiba Leonora, krauju istoriją žymi vienas kitam tinkantys priešininkai Azučena ir di Luna, o visų interesų suskirtimo taške atsiduria Manriko – Trubadūras. Ir tuomet, ir dabar, ir ... visuomet? O galbūt tai visiškai ne fantazijų pasaulis, o mes šiandien?