Vasario 15-19 dienomis tituluoti lietuvių ir užsienio operos solistai, šokėjai, choro nariai ir orkestrantai seks nepaprastą istoriją, kuri mokslininkui Faustui virto velnišku išmėginimu, o biurgerių dukrai, skaisčiajai mergelei Margaritai – tikra tragedija.
Žiūrovai bus nukelti į XIX amžiaus pabaigos Paryžių, dekadanso, jausmų ir materialinio pertekliaus epochą. Tuo metu mieste veikė šimtai kabaretų ir drastiškų pasirodymų, į kurios galėjo patekti ir nepasiturintys miestiečiai.
Pramogų ir gėrybių gausa skatino besaikį vartojimą ir dar labiau didino jų troškulį. O noras turėti viską, net tai, kas mirtingajam neskirta – viena pagrindinių „Fausto“ temų.
Išmėginamas Mefistofelio, pagrindinis operos veikėjas Faustas pageidauja jaunystės, aistros, malonumų ir naujų potyrių. Jis pats sąmoningai renkasi savąjį kelią. O mylinčią Margaritą likimas nubaudžiama negailestingai. Ji tetroško ištikimybės, tačiau naivi, nekalta mergina buvo suviliota, jos tikėjimas ir garbė – sutrypta. Faustas galiausiai patenka į kalėjimą, o Margarita išprotėja. Ne veltui paskutinis VCO „Fausto“ epizodas vyks beprotnamyje.
Tikrą žiūrovų reakcijų audrą žada operos Kabareto scena, kur boso Tado Girininko Mefistofelis iš vyriško pasididžiavimo moterims į taures lieja vyną. Dar didesnė staigmena rengiama Valpurgijos nakčiai.
„Faustas“ atspindi mūsų laiką
Naujojo pastatymo sumanytojai, kaip paaiškėjo apsilankius „bohemiečių“ repeticijoje, – du: tai režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir tenoras Edgaras Montvidas.
Dalydamasi prisiminimais apie „bohemiečių“ šeimą, režisierė atskleidė, kad pirmosios mintys apie „Faustą“ juodu su Edgaru ėmė lankyti pastačius „Verterį“.
„Po jo pradėjau galvoti, kad Edgarui reikėtų duoti kitą išmėginimą. Jam juk patinka iš anksto kelis metus jaudintis dėl naujo vaidmens: mėginti, nervintis, skaityti knygas“, – šypsodamasi E. Montvidui, teigė „Fausto“ režisierė.
Pasak jos, norėjosi imtis kūrinio, kuris visa jėga atskleistų VCO kolektyvo ir solistų meninę brandą. Ir atspindėtų dabartį.
„Fausto istorija žinoma gana plačiai, ji suteikia progą kalbėti apie šiandienos problemas, aktualijas. XXI amžius siūlo žmogui išmėginti neaprėpiamą gėrybių pasaulį. Jis gali gauti ir turėti ką tik nori – viskas pasiekiama ranka. Dvasios, proto, išminties dalykus vertiname kur kas mažiau nei ryškius, iššaukiančius dalykus. Toks mūsų laikas“, – svarstė D. Ibelhauptaitė.
Režisierės įsitikinimu, teatras turi provokuoti žiūrovus, žmones ir visuomenę. Ir tų provokacijų, apie kurias kol kas kalbama puse lūpų, D. Ibelhauptaitės statomame „Fauste“ tikrai bus.
„Tikimės sukelti diskusiją, kas yra tikrosios vertybės ir ką žmogus gali padaryti dėl savo svajonės“, – teigė kūrėja.
Vaidmuo reikalauja gyvenimiškos patirties
Tenoras E. Montvidas Fausto partijos imsis pirmą kartą. Pasak solisto, tai jo kūrybinio kelio kertinis akmuo, etapinis vaidmuo.
„Jį gali kurti tik emociškai ir vokalo požiūriu subrendęs atlikėjas. Reikia ir karčios gyvenimiškos patirties, kad ne tik „nupieštum“ vaidmenį, bet ir atskleistum daugiau, įvairesnių personažo spalvų“, – sakė tenoras.
Į visus VCO pastatymus E. Montvidas grįžta jau nuodugniai apgalvojęs vaidmenį, personažo veiksmų motyvus. Lyg suktų kino juostelę, jis iš anksto žino visas savo judėjimo kreives scenoje.
Tačiau dainininkui rūpi ne tik tai, bet ir visi kiti spektaklio sprendimai. Tenoras prisipažįsta, kad šis pastatymas jam suteikė režisūrinės praktikos.
„Apie „Faustą“ su Dalia nemažai kalbėjomės dar Londone. Išsakiau jai savų pasiūlymų. Jau neminiu to, kad iš naujo perskaičiau Goethes kūrinį, daug kitų veikalų. Namų darbai svarbu: negali būti tik stumdoma kėdė scenoje – turi dalintis ir savo idėjomis. Tada bendrauji su režisieriumi, ieškai kompromisų“, – teigė E. Montvidas.
Ingmaras Bergmanas yra pasakęs: „Be tavęs nėra manęs“. Taip ir E. Montvidas-Faustas džiaugiasi kūrybine partneryste su neprilygstamu bosu Almu Švilpa, kuriam teko Mefistofelio vaidmuo (keisis su T. Girininku). Gali skambėti keistai, tačiau scenoje šiedu talentai susitiks pirmą kartą.
Žiūrovai eis iš proto
Margaritos vaidmenį, pasikeisdama su kroate sopranu Lana Kos, operoje kuria paryžietė Nathalie Manfrino. Iš pažiūros, jai kiek lengviau – dainuoja gimtąja kalba. Tačiau pats dainavimas – naujas iššūkis, nors Margaritos partija jai gerai pažįstama.
„Kaskart tenka dainuoti iš naujo ir nuo pradžių. Keistas tas mūsų darbas – nieko negauname savaime. Juk dainuojame gyvai. Be to, keičiasi šalys, miestai, pastatymai, režisieriai, dirigentai, kolegos. Tenka prisitaikyti ir siekti geriausio rezultato“, – teigė solistė. Pasak jos, pats gyvenimas, rūpesčiai keičia žmogų, todėl ir ta pati partija po kurio laiko skamba kiek kitaip.
Nė su vienu lietuviškojo „Fausto“ dainininku prancūzė anksčiau scenoje nebuvo susitikusi. „Iš pradžių truputį jaudinausi, kaip pavyks, kaip priims nauji žmonės. Jei reikėtų rinktis tarp profesionalumo ir gerų charakterio savybių, pastarosios man atrodo svarbesnės. Bėda ta, kad šiais laikais ne visada pasiseka dalyvauti projekte, kuris tau patinka. Ne visada sutinki su režisieriaus idėjomis. Dalios pastatymas – kas kita. Jis ir modernus, kupinas naujų idėjų, ir pernelyg nenutolęs nuo libreto, istorijos. Tikrasis „Faustas“, – tikino prancūzė.
Jos manymu, didžiausią malonumą turėtų patirti tie klausytojai, kurie „Faustą“ žiūrės pirmą kartą.
„Įspūdis išliks visam gyvenimui. Jei supranti pagrindinę operos temą – ką atiduotum už galimybę gyventi amžinai – šou bus puikus. Žmonės eis iš proto“, – pabrėžė N. Manfrino.
Spektaklio naujienas aptaria Varšuvoje
Margaritos brolio Valentino vaidmenį kuriantis Laimonas Pautienius negalės dainuoti per kelis „Fausto“ spektaklius – tenka grįžti į Diuseldorfo sceną. Tad lietuvis paprašė rumunų baritono Bogdano Baciu, kolegos iš to paties teatro, jį pavaduoti.
Repeticijos taip ir vyko – vienas jungtiniu skrydžiu keliauja į Vokietiją, kitas tuo metu – priešinga kryptimi, į Lietuvą. Ir abu pasimato tik Varšuvos oro uoste.
Režisierei D. Ibelhauptaitei talkina bendrų pastatymų išmėginta komanda: dirigentas Gintaras Rinkevičius ir grupė menininkų iš Jungtinės Karalystės. Spektaklio erdvę kuria scenografas Dickas Birdas (pirmoji „Bohema“ ir dar keturi VCO spektakliai), prestižinius apdovanojimus pelnęs kostiumų dailininkas Jonas Morrellis, legendinis šviesų dailininkas – Peteris Mumfordas.
Naujuoju kūrybinės komandos nariu tapo choreografas Jonathanas Rossas, pelnęs prestižinį Mathew Bourne‘o choreografijos apdovanojimą.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomi Lietuvoje kuriantys užsienio menininkai.
