Venecijos architektūros bienalėje lietuviai jungs mišką ir architektūrą: ypatingas vaidmuo patikėtas vaikams

Paaiškėjo, kad 2023-aisiais Venecijos architektūros bienalėje Lietuvai atstovaus Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos projektas „Vaikų miško paviljonas“. Anot architekto Jono Žukausko, vieno šio paviljono kuratorių, įdomiausia yra tai, kad daug praktikų kalba apie miško tvarumą, todėl siekis jas suburti į vienį esą taps esmingu: „Miškas, kaip sakoma, visų namai, visų interesų sugyvenimo būdas. Tuo ir įdomu – čia nėra svarbu vienetinis projektas, o jų kompleksiškumas, kaip jie susiję, kaip sudaro vieną ekosistemą, kaip galima būtų suburti įvairias praktikas.“

Kokią galią turi kūrybinės praktikos miško erdvėje?

Projekto idėja brendo ne vienerius metus. J. Žukauskas pasakojo kartu su architektėmis Jurga Daubaraite, Egija Inzule kartu pradėję Neringos miško architektūros projektą jau 2020-ųjų pradžioje, Nidos meno kolonijoje.

„Nidos meno kolonija yra įsikūrusi Kuršių nerijoje, kur miškas buvo pasodintas kaip priemonė valdyti natūralius procesus. Vėjo nešiojamas smėlis užpustydavo kaimus, kėlė grėsmę Klaipėdos uostui. Prūsų valdžia XIX a. pr. metė didžiules lėšas ir investicijas, kad suformuotų kraštovaizdį. Kuršių nerijos peizažas yra vadinamas kultūriniu. UNESCO jį įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą, nes jį sukūrė ne tik gamta, bet ir žmogus, taikydamas įvairias praktikas. Ką mes norime tuo pasakyti? Kad miškai visoje šalies teritorijoje yra žmonių tvarkoma erdvė, ji nėra natūrali. Kai nueinate į mišką, jį turėtumėte matyti kaip pasekmę įvairių procesų, metodologijų – medžių sodinimo, kirtimų, tvarkymo“, – aiškino architektas.

Miško erdvė, kaip pabrėžė J. Žukauskas, nėra natūralus dalykas. „Specialistai sako, kad senojo miško yra likę labai nedaug. Senesnio nei 150 metų miško Lietuvoje yra mažiau kaip du procentai. Jaučiame, kad šioje erdvėje įvyko daug kaitos, kuri yra žmonių sąlygota. Miško erdvė priklauso nuo visuomenės nuomonės, pilietiškumo... Suprasdami visą šią didžiulę diskusiją, kuri kilo dėl miškų kirtimo, klausimų, kurie susiję su aplinkosauga, pagalvojome, kad menas ir kultūra galėtų atlikti tam tikrą svarbų vaidmenį šios erdvės supratimui“, – kalbėjo architektas.

Kadangi Nidos meno kolonija yra kūrybinių rezidencijų institucija, į kurią atvyksta menininkai iš viso pasaulio, projekto kūrėjai sumanė esamą kultūros infrastruktūrą naudoti kaip vietą, kur būtų galima kalbėti apie aplinkos problemas. „Gilintis, kokį vaidmenį įvairios kultūros praktikos galėtų atlikti, kaip jas galima būtų sujungti iš naujo. Galėtų dalyvauti ne tik menininkai, čia pristatomi mokslininkų atlikti tyrimai būtų labiau matomi, girdimi, visuomenei aiškesni“, – samprotavo J. Žukauskas.

Kokią galią turi kūrybinės praktikos miško erdvėje taip pat buvo aiškinamasi pirmame naujai leidžiamo žurnalo užsienyje „Forest as a Journal“ numeryje, kurį redaguoti architektų komandą pakvietė Lietuvos kultūros institutas. „Parengėme numerį miško tema, sukvietėme įvairius menininkus, rašytojus, kad jie papasakotų apie savo praktikas“, – pasakojo pašnekovas.

18-oje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje lietuvių architektų pasiūlytas projektas „Vaikų miško paviljonas“, pasak J. Žukausko, turės edukacinį tikslą, bus kuriamas su vaikais.

„Bendradarbiaudami su Lietuvoje veikiančia Kūrybingumo mokykla ir asociacija „Mustarinda“ iš Suomijos, galvojame apie tokį paviljoną, kuriame galės dalyvauti vaikai ir jaunimas. Miškas – ateities klausimas, todėl juos tai labiausiai liečia. Norime pabrėžti, kad miško „perskaitymas“ priklauso nuo švietimo“, – sakė jis.

„Vaikų miško paviljone“ planuojamas vadinamasis žaidimų peizažas – erdvė, kurioje vaikai galės žaidimo forma gilintis į įvairius klausimus.

„Eksponatai kalbės apie mišką, jo ateitį, laiką, kuriam suvokti reikia vaizduotės. Medžiai gyvena kone keturis kartus ilgiau už žmones, kai kurioms ekosistemoms reikia įsibėgėti dviejų šimtų metų! Edukacinis procesas, kuriame kviesime dalyvauti vaikus ir jaunimą, įsivaizduojame, bus centrinis kuriant šitą paviljoną“, – planais dalijosi J. Žukauskas.

Architektūra ir miškas (ne)suderinamos terpės?

Architektūra ir miškas, atrodytų, nesuderinami dalykai. Šiandien dažnai tenka susidurti su situacijomis, kai dėl kokio nors naujai statomo modernaus pastato iškertami medžiai, formuojami sklypai miško plote. Dvi terpės, viena su kita nelabai draugaujančios? Ar įmanoma sugriauti šį stereotipą, – teiraujuosi architekto.

„Iš esmės, miško resursas – mediena, šiuo metu laikomas tvariu sprendimu, bandant pakeisti (bent jau dalinai) plieną ir betoną statybos pramonėje. Architektūra, pastatų statybos juda link vadinamųjų tvariųjų medžiagų. Svarbu nepamiršti, kad architektūra yra tokia praktika, kuri padaro dalykus matomais, kol jų dar nėra. Naudodamiesi architektūros įrankiais architektai gali daryti brėžinius, pjūvius, planus, ieškodami geriausio vaizdų išsidėliojimo. Miške taip pat galima būtų taikyti erdvinio matymo įgūdžius, spręsti, kur ir ką reiktų pasodinti, kurias teritorijas palikti neliestomis ir pan. Augant interesui dėl tvarių medžiagų, miško erdvė turi būti valdoma ir tvarkoma atsakingai. Tai ne vienos institucijos, bet visos visuomenės bendras reikalas, kad tie procesai būtų labiau tarpusavyje koordinuoti. Architektūra – gera priemonė apie tai kalbėti“, – neabejojo J. Žukauskas.

Regis, turime noro saugoti gamtą, bet nelabai įsivaizduojame, kokiais būdais to galėtume siekti. Prie tvarumo galėtų prisidėti ne tik architektūra?

„Architektūra – tarpsritinė praktika. Jeigu statote namą, kviečiate savo srities specialistą: elektriką, inžinierių, konstruktorių... Architektas siekia bendro rezultato, nėra specialistas, kuriam patikima, tarkim, stogo konstrukcija. Taip pat ir miške – tarpsritiškumo svarba yra labai didelė. Miške susikerta daugybė interesų. Yra girininkai, kurie sakys, kad tikrai reikia pjauti medį, nes kitaip jis supus, požiūris ūkiškas; Mokslininkai, besidomintys biologine įvairove sakys, kad ne, pūvanti mediena turi gulėti miške, ji yra daugelio organizmo rūšių prieglobstis. Visa tai yra daugiasluoksnis interesas. Miškas – sudėtingas, kompleksiškas dalykas, nėra tik medžiai... yra ir jo paklotas, daug sluoksnių ir interesų. Esmė – visa tai yra labai trapu ir priklauso nuo mūsų. Turime daug visokiausių mašinų, metodų, kaip mišką valdyti. Vyksta tam tikros derybos, o kad jas atskleistum, parodytum, kas jose dalyvauja – svarbūs architektūros įrankiai, kuriais galima kalbėti apie erdvinį procesą“, – kalbėjo architektas.

Paklaustas, ar jau įsivaizduojantys, kaip Venecijoje atrodys lietuvių paviljonas, J. Žukauskas patikino, kad įvairiausių minčių yra kilę, bet kadangi Venecijoje Lietuva neturi savo erdvės, tai pirmiausiai teks pagalvoti apie tai. „Turėsime surasti erdvę, kuri tiktų; surasti būdą, kaip galėtume ten įsiterpti. Instaliacija turėtų būti kuo tvaresnė, tad iškyla ir kiti klausimai: kaip ją nuvešime, iš ko bus padaryta, kaip išvengti taršos, kas bus po to?“, – svarstė jis ir pabrėžė, kad tvarumo momentas komandai yra labai svarbus.

Vaikų miško paviljoną kuria Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje vykdomas projektas Neringos miško architektūra bendradarbiaujantis su Kūrybingumo mokykla(LT) ir asociacija “Mustarinda”(FI)

„Vaikų miško paviljonas 18-oje Venecijos architektūros bienalėje“ – tai žaidimų peizažas, imersinė erdvė bei instaliacija, skirta atskleisti praeityje Lietuvos ir Baltijos jūros regiono miškus formavusius laikotarpius, procesus ir jėgas, o svarbiausia – jų raidą ateityje. Svarbiausias vaidmuo kuriant ir kuruojant šią instaliaciją patikėtas bendradarbiavimui su vaikais ir jaunimu; čia jie ir konsultantai, ir bendraminčiai, ir ideali paviljono auditorija. Paviljonas kuriamas kaip edukacinė platforma, orientuota į ciklinę tvarumo ir biologinės įvairovės klausimų paradigmą, susijusią su mišku, jo vaizduotės, planavimo, priežiūros ir tvarkymo procesais.

Paviljono komisarė: Dr. Ines Weizman
Kuratoriai: Jurga Daubaraitė, Egija Inzule, Jonas Žukauskas