Ilgiau nei pusmetį trunkanti meno fiesta
Tiems, kas domisi šiuolaikiniu menu, aiškinti, kas yra Venecijos bienalė nereikia – ypač po to, kai 2019 m. pagrindinis jos prizas, Auksinis liūtas, atiteko Lietuvos atstovių Rugilės Barzdžiukaitės, Linos Lapelytės ir Vaivos Grainytės kūriniui „Saulė ir jūra“.
Visgi, tiems kas su šia sritimi nesusiduria, dažnai neaišku, koks tai renginys ir kaip jis vyksta. Pavyzdžiui, prasitarusi, kad ruošiuosi važiuoti apžiūrėti Venecijos bienalės, iš ne vieno pažįstamo išgirdau pasitikslinimą, ar nieko nemaišau – juk jo draugas/draugė/kolega buvo praeitą savaitę ar planuoja važiuoti rudenį. Tad taip, jei norite patys apžiūrėti, kuo gyvena šiuolaikinis menas, patogų laiką tikrai rasite – Venecijos bienalė šiemet vyksta net daugiau nei pusmetį: prasidėjusi balandžio 23-ą dieną uždarymą skelbs lapkričio 27-ąją.
Išsiaiškinus laiką, kitas dažnai nesusipratimų keliantis klausimas būna vieta. Tad kur tą bienalę žiūrėti, kokį adresą į „Google Maps“ įsivesti? Taip, pagrindinę vietą Venecijos bienalė turi – 30 paviljonų yra įsikūrę Venecijos miesto parko „Giardini“ teritorijoje, kita didelė dalis meno kūrinių rodomi netoliese esančiame Arsenale. Į abi šias vietas galima patekti su vienu bilietu, kainuojančiu 25,5 euro – čia drąsiai galima planuoti praleisti visą dieną. Ir bilietus, beje, patartina nusipirkti internetu, jei norite išvengti gana ilgų eilių.
Tačiau tai – toli gražu ne viskas. Vaikštinėjant po Veneciją įvairiuose skersgatviuose, kiemeliuose, gatvelėse, bažnyčiose ar kituose pastatuose matai Venecijos bienalės ženklus, žyminčius, kad čia gali pamatyti meno kūrinį. Tiesa, dažnai įvyksta atvirkščiai – pradėjęs apžiūrėti ką neįprasto vėliau pamatai nuorodą, kad tai – taip pat bienalės dalis. Mums tai tapo net smagia atrakcija – kas kartą laukiant viešojo transporto, Venecijos laivelių, vadinamų „vaporetto“, kaskart apsidairyti aplink, kur šalia koks meno kūrinys bus pasislėpęs. Beje, didžioji dalis šių mažesnių mieste vykstančių parodų – nemokamos.
Tarp tokių – ir lietuvių menininko Roberto Narkaus darbas (kuratorė Neringa Bumblienė, komisaras Kęstutis Kuizinas). Savo darbe „Gut Feeling“ (liet. Nuojauta) jis flirtuoja idėjomis tarp tikro noro pakeisti pasaulį, technologijų įtakos, bendruomeniškumo svarbos ir ironiško žvilgsnio į šias šiuo metu populiarias tendencijas. Tiesa, teko šiek tiek nusivilti, kad mums užėjus Lietuvos prisistatymo vieta buvo tuščia, tačiau kiti sutikti pažįstami pasakojo, kad tiesiog pataikėme ne laiku – jiems ten sutiktas gidas viską puikiai papasakojo.
Nuo karščiausių aktualijų iki amžinųjų klausimų
Nors Venecijos bienalė kasmet ir turi temą ir šūkį, kuris, kaip minėjau, šiemet yra „Sapnų pienas“, iš tiesų jis tematikos nediktuoja – tuo labiau žinant, kad yra sugalvojamas jau po to, kai menininkai yra pateikę savo darbus. Tad menininkų keliami klausimai čia labai įvairūs – socialinės nelygybės, globalizacijos, klimato kaitos, technologijų įtakos, karo ar tiesiog gyvenimo prasmės.
Ir nors prie įėjimo vartų lankytojus pasitinkančios dvi skulptūros, ramybe besimėgaujančios moterys, sukurtos hiperrealistiniais kūriniais garsėjančios amerikietės Carole A. Feuerman, nuteikia skaidriai ir gaivinančiai, neriant toliau optimizmo ne daug – persmelkia įspūdis, kad menininkai mus perspėja pasaulį riedant negera linkme. Kita vertus, tenka prisipažinti, kad Venecijos bienalėje lankiausi pirmą kartą – galbūt taip būna visada, o šiuolaikiniams menininkams dažniausiai įprasta kelti skaudančius klausimus, neapsiribojant estetiniu pasigėrėjimu.
Neįmanoma lengvai pamiršti danų atstovo Uffe Isolotto darbo „We walked the Earth“ (liet. Mes ėjome per Žemę). Keisti hibridiniai personažai, lyg primenantys kentaurus, sudaro keistą šeimą ir verčia spėlioti ne tik, kas jie tokie, bet ir kas jiems nutiko. Šalia matai ir tragišką mirtį, ir gimstančią naują gyvybę, tad, kaip pristatymo leidinyje svarsto kūrėjas, net jis pats negali pasakyti, ar kūrinys yra apie tragediją, ar apie viltį.
Amerikietės Simone Leigh skulptūra „Brick House“ (liet. Plytų namas) pribloškia savo masyvumu ir archajiškumu – lyg būtų ne sukurta prieš porą metų, o išgelbėta iš kokios nebeegzistuojančios civilizacijos. Pati autorė sako, kad ją įkvėpusi Afrikos kultūra ir Afrikos žmonių diaspora pasaulyje. Ar senieji ritualai dar gali rasti vietą šiuolaikiniame pasaulyje ir kaip jie dera naujuose kontekstuose, pavyzdžiui, keliant moterų teisių klausimus, svarsto ji.
Panašus keliavimo laiku jausmas apima Šveicarijos paviljone, kur Latifa Echakhch eksperimentuoja su garsu, vaizdu ir šviesa. Iš pradžių net nesupranti, ką veiki toje tamsioje erdvėje, tačiau blykčiojant šviesai vis naujai pamatai milžiniškas žmonių galvų pavidalo skulptūras – lyg būtum patekęs į žmonijos ištakas menantį urvą.
Aplankius dar keletą rimtų ir, neslėpkime, ganėtinai slogių paviljonų įėjus į prancūziškąjį apima atsipalaidavimo jausmas. Skamba prancūziški šansonai, retro stiliumi įrengti keli kambariai vilioja įsitaisyti ant sofučių, prie baro, peržiūrėti septintojo dešimtmečio stiliaus garderobą, įsivaizduoti, kad esi muzikos žvaigždė prie būgnų rinkinio, maivytis prieš stilingus veidrodžius, darytis asmenukes, ką visi pasimėgaudami ir daro. Lyg būtum senoje kino studijoje – kas ir tapo menininkės Zineb Sediros įkvėpimu, jai nagrinėjant režisieriaus Ennio Lorenzini kūrybinę medžiagą. Tik kai visas įsilinksminęs, kikendamas pasuki už vienos iš sienų, ten lyg tarp kitko guli iš grubių neobliuotų lentų sukaltas ir užkaltas karstas – taip staigiai, kaip ir gyvenime, visos linksmybės netikėtai baigiasi.
Rusijos neliko, centre – Ukraina
Kaip ir didelė dalis kitų tarptautinių renginių, Venecijos bienalė šiemet neleido jame dalyvauti Ukrainą užpuolusiai Rusijai. Nors nuolatinis jos paviljonas stovi „Giardini“ ir Rusijos iškaba tebekybo ant pastato, jis vienintelis stovi tuščias be lankytojų, taip tarsi dar labiau pabrėžiant, kad šiai šaliai agresorei meno bendruomenėje dabar nėra vietos.
Tuo tarpu Ukrainos atstovų yra, ir ne vienas. Pavlo Makovo kūrinys „The Fountain of Exhaustion“ (liet. Išsekimo fontanas) originaliai buvo sukurtas dar 1995 metais – menininkas jį komentuoja kaip atspindintį gyvenimišką paradoksą: vanduo teka iš vienos taurės į kitą jas pripildydamas, kol galiausiai viskas išsenka. Nors tada P. Makovas pasakojo tyrinėjęs žmogaus kūno ir urbanistinio kraštovaizdžio paraleles, naujas prasmes kūriniui suteikė pandemija.
Visgi, šis kūrinys dabartiniame kontekste nėra toks paveikus kaip nacionalinių paviljonų prieigose įkurdintas iš Kijevo kilusios Zhannos Kadyrovos darbas – instaliacija iš sukrautų baltų maišų, pripildytų smėlio, primenanti būdą, kuriuo dabar Ukrainoje bandoma apsaugoti nuolat okupantų griaunamus meno kūrinius.
Turintiems kiek daugiau laiko, kitą dieną verta nepraleisti progos nuvykti ir į Ukrainai skirtą parodą kitoje Venecijos dalyje, kur įsikūrė Ukrainos filantropo Victoro Pinchuko meno centras su savo ekspozicija „This is Ukraine: Defending Freedom“ (liet. Tai yra Ukraina: ginant laisvę). Jai savo kūrinius skyrė net tokios meno žvaigždės kaip Marina Abramovič, Damienas Hirstas. Ir visgi, net jų darbai nenokautuoja taip, kaip čia rodomas „Mirror Weekly“ projektas – 300 portretų mamų, kurios jau prarado savo sūnus kare Ukrainoje, kurie papildyti jų vardais ir meiliomis pravardėmis, kaip jos juos šaukdavo vaikystėje.
Ne tik ekspertams
Grįžtant prie bienalę lydinčių stereotipų, dažnai tenka girdėti svarstymų, kad ten verta vykti tik meno ekspertams ar bent kažkiek iš arčiau pažįstantiems šiuolaikinį meną. Iš tiesų tai visiškai neprivaloma: net jei ne visi kūriniai lengvai nuskaitomi be gilesnių žinių, galima tiesiog keliauti prie kito – iš tokios gausybės tikrai galima rasti kažką sau artimo. Galų gale, pasikalbėti su darbuotojais ar kitais lankytojais – tiesą sakant, stebėti juos yra dar vienas didžiulis bienalės privalumas, nes, atrodo, čia susirenka spalvingiausia ir laisviausia visuomenės dalis.
Galite ir pasidomėti, ką žinovai įvertino kaip šių metų geriausius – Venecijos bienalė laimėtojus paskelbia ne pabaigoje, o dar pradžioje. Štai šiais metais Auksiniu liūtu buvo įvertinta Didžioji Britanija, jos menininkė Sonia Boyce ir kuratorė Emma Ridgway.
Bendradarbiaudamos su juodaodėmis muzikantėmis, jos paprašė jas laisvai improvizuoti savo vokalais – taip simboliškai leisdamos papasakoti istorijas, kurios paprastai yra nutildomos. Tiesą sakant, pati į jį nebūčiau atkreipusi didesnio dėmesio, bet juk kiek žmonių, tiek ir nuomonių, tad kodėl nevažiuoti į Veneciją susidaryti savajai?