Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje dalyvavęs Saulius Baradinskas: teko net įsignybti, kad tuo patikėčiau

Šiomis dienomis visi kartu išgyvenome 78-ajame Venecijos kino festivalyje patirtą lietuvių režisieriaus Lauryno Bareišos triumfą. Ilgametražis filmas „Piligrimai“ buvo išrinktas geriausiu konkursinės programos „Horizontai“ filmu. Tačiau šiemet lietuviškų kino premjerų Venecijoje buvo ne viena, o tai, anot kino kritikų, taip pat nemenkas pasiekimas. Rugsėjo 10-osios vakarą tarptautiniame Venecijos kino festivalyje įvyko pasaulinė lietuvių režisieriaus Sauliaus Baradinsko trumpametražio vaidybinio filmo „Techno, mama“ premjera. Nors ir nelaimėjęs šioje kategorijoje, S. Baradinskas pažymi, kad tai didžiulis įvertinimas.

Pradėjo nuo nulio

„Dalyvauti Venecijos kino festivalyje aplikuoja keli tūkstančiai trumpametražių filmų, o į konkursinę programą patenka tik dvylika. Mes buvome vieni iš jų! Patekti į festivalį – nerealus įvertinimas komandai, ir man kaip kino režisieriui – juk pagal išsilavinimą esu architektas, pradėjęs nuo nulio“, – sakė S. Baradinskas, 2013-aisiais baigęs architektūros bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Šiais metais kaip niekad užderėjo lietuviško kino derlius. Italijoje vykusiame Venecijos kino festivalyje taip pat buvo pristatytas ispanų, prancūzų ir lietuvių bendros gamybos filmas „Trys“ (rež. Juanjo Giménez). Viena filmo prodiuserių Marija Razgutė („M-Films“).

„Dėl mūsų darbų Venecijoje iškelta Lietuvos vėliava, buvome kartu kaip lietuviai. Gražu! Išvydęs pasaulinio lygio premjerų supratau, tarp kokio talentingo kino elito mes patekome. Nelaimėjau konkursinės programos, nes tai tiesiog nepalyginama... Laimėjo nuostabus darbas („The Bones“, režisuotas Cristóbal León ir Joaquín Cociña), kurį kūrė dvejus metus vadinamąja sustabdyto kadro (stop motion) technika – tai pusiau hibridinė animacija. Tiesiog fantastika, kiek žmonės atiduoda energijos ir laiko, kokie yra profesionalai“, – konkurentams pagyrų negailėjo S. Baradinskas.

Kūrėjas pasidžiaugė, kad jo režisuotas filmas „Techno, mama“ turėjo galimybę būti plačiai parodytas. „Gavome penkis seansus, į kuriuos atėjo beveik tūkstantis žmonių, gavau krūvą žinučių! Patekome į BFI London filmų festivalį – didžiulis įvertinimas, kaip režisierius jaučiu, kad su šituo filmu pakilome į kitą lygį. Matau, kaip viskas prasideda, dar daug sužinosime apie tai“, – džiugiomis nuojautomis gyveno S. Baradinskas.

Jaunam režisieriui ambicijų netrūksta, bet patirtis ateina su metais

Kaip gi taip nutiko, kad tarptautinės kino industrijos atstovai įvertino lietuvių kūrybą? „Galėčiau pasakyti pirmiausia apie save – kiekvienas kino kūrėjas įdeda daug darbo. L. Bareišos „Piligrimas“ – meistriškai padarytas filmas. Man, kaip kūrėjui, džiugu būti šios žingeidžios kartos dalimi, kuri pasakoja savo istoriją pasauliui, ir, kaip matome, žmonės nori ją girdėti ir pamatyti. Negaliu pasakyti, kad mano filmas yra įspūdingas, tačiau esu nerealiai laimingas – jį filmavo operatorius Vytautas Katkus, jo paties filmas praėjusiais metais irgi buvo rodomas Venecijos kino festivalyje. Tai jėga. Pats dar virškinu, man tai pats aukščiausias karjeros pasiekimas“, – emocijų neslėpė pašnekovas ir pridūrė neketinantis meluoti – jaunam režisieriui ambicijų netrūksta, bet patirtis esą ateinanti su metais.

Režisierius džiaugėsi galintis būti lietuviško kino bendruomenės dalimi. „Pasirodė Giedrės Žickytės premjera „Šuolis“ – fantastiškas filmas, didžiuojuosi. Pradėjome žiūrėti į tas temas, kurios mus gali įkvėpti, paliesti, suartinti, leidžia daugiau suprasti. Man labai patinka tai, ką dabar daro jaunieji kūrėjai, tokie kaip Marija Kavtaradzė, Titas Laucius, Birutė Kapustinskaitė, Jonas Trukanas, Tomas Vengris“, – vardijo jaunuosius kūrėjus S. Baradinskas.

Pašnekovas tikino gerai atsimenantis tą momentą, kai sugalvojo tapti režisieriumi – šiemet kaip tik sukanka lygiai dešimt metų, kai jis, dar studentas, pradėjo vystyti audiovizualinį projektą „Vilnius Temperature“, kurio metu nufilmavo virš septyniasdešimt atlikėjų iš visos Europos. Projekte dalyvavo tokios grupės kaip „Gus Gus“, „Sunsay“, „Casiokids“ ir t. t.

„Teko daug dirbti, buvo sunku, tačiau sulaukiau daug pagalbos iš kino pasaulio žmonių. Ir štai, po dešimties metų – Venecijoje ėjau raudonu kilimu, pristatydamas savo filmo premjerą – teko pačiam net įsignybti, kad tuo patikėčiau. Man, kaip žmogui, kuris viską darė savo intuicija, padedant didžiulei komandai – labai pasisekė“, – nė kiek neabejojo jis.

Režisierius pasakojo kuriantis ir pilno metro filmą, tikisi jį pristatyti jau 2024-aisiais. „Dar daug darbo, reikia susirinkti finansus. Norėčiau padėkoti Kino centrui, asociacijai LATGA – būtent dėl tokių institucijų aš kaip kūrėjas galiu užsiimti kūryba – tai didžiulis įvertinimas man“, – kalbėjo režisierius.

Kodėl yra taip sunku mylėti?

Filme „Techno, mama“ pasakojama iš režisieriaus aplinkos atėjusi istorija, vykusi kažkur tarp Pašilaičių ir Justiniškių kiemų.

„Filmas aiškus ir paprastas. Pasakoju istoriją apie Nikitą, kuris bando išvažiuoti į Berlyną, bet jo neišleidžia motina. Tai yra istorija apie paauglį, kurio techno svajonėms nėra vietos, nes prieš jį psichologiškai smurtauja motina. Man, kaip režisieriui, svarbu atsukti savo objektyvą į miegamąjį rajoną (užaugau būtent jame), ir užduoti paprastą klausimą – kodėl yra taip sunku mylėti? Klausiu ne šiaip sau, o todėl kad Lietuvoje yra tūkstantis vaikų, kurie patiria smurtą artimoje aplinkoje, t. y. šeimoje. Tai registruoti atvejai, tačiau jeigu kalbėtume apie neregistruotus – būtų dešimt tūkstančių. Man labai liūdna, kad tie vaikai, kurie ateina į šį gyvenimą – nuostabios sielos, jie negauna tokių pačių sąlygų kaip kiti, noriu, kad tai keistųsi, kad liktume neabejingi tam, jei pamatome smurto artimoje aplinkoje apraiškas“, – kalbėjo S. Baradinskas, kuriam yra tekę keliauti per mokyklas, kalbėtis su vaikais.

Jis pasakojo buvo stipriai paveiktas to fakto, kiek dar yra daug smurto šalyje – ne tik mokyklose, bet ir šeimose: „ Mane ši tema stipriai palietė, atradau didžiulę motyvaciją apie tai kalbėti. Tai mažiausia, ką galiu padaryti dėl tų vaikų ir mūsų ateities.“

Režisierius pabrėžė, kad be stiprios kūrybinės komandos režisierius – „karalius nuogas“. Anot jo, svarbu suteikti kūrybininkams kuo daugiau rampos šviesos. S. Baradinskas dėkojo filme „Techno, mama“ vaidinusiems aktoriams: Motiejui Aškelovičiui, Neringai Varnelytei, Kasparui Varanavičiui, operatoriui Vytautui Katkui, kostiumų dailininkui Mantui Bartkui, pagrindiniam aikštelės dailininkui Daumantui Laimei, kompozitoriui Rob Meyer, prodiuserei Viktorijai Seniut.

„Kinas – žmonių menas, čia dirbančiųjų šimtai – visi tiki kino idėjomis, vertybėmis, yra vedini bendro kino jausmo. Svarbu apie juos kalbėti“, – sakė režisierius.

S. Baradinskas gimė 1990-aisiais. 2013 -aisiais baigė architektūros bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Baigęs studijas pradėjo kurti muzikinius klipus, kurie sulaukė pripažinimo Baltijos šalyse.

Filmografija:

„Grąžinti nepriklausomybę“ (2018, ilgametražis vaidybinis)
„Auksinės minutės“ / „Golden Minutes“ (2019, trumpametražis vaidybinis)