Sakoma, kad tai pirmasis po ilgo laiko tokio lygio įvertinimas Lietuvos kino kūrėjams. Iki tol esą niekam nepavyko išplaukti į platesnius vandenis, lietuviško kino pasiekimai tarsi buvo sustoję ties legendiniais kūriniais. Kas tai buvo – vakuumas?

„Labai romantizuojame praeitį. Turime perspektyvą, tai pirmasis prizas trijuose pagrindiniuose festivaliuose per visą istoriją. Esu šios kartos kūrėjas, lygiavertiškai kuriantis su kitais. Į save žiūrime nepilnavertiškai, teigdami, kad Lietuvoje nėra kino, tam tikras kompleksas ateina iš susiklosčiusių istorinių situacijų... Mums tiesiog tereikėjo palaukti rezultato, prie jo buvo einama nuosekliai. Ekonomika greičiau atsistato nei menas – menui reikia laiko. Nepriklausomoje Lietuvoje gimusių ir užaugusių kūrėjų karta ateina, ir tai yra tai, ką mes užsiauginome. Tai skirtingi dalykai“, – kalbėjo režisierius.

Stiprios tos šalys, kuriose vyksta dialogas tarp kūrėjų ir žiūrovų

Lietuvių kinas vis dažniau minimas tarptautiniu mastu, tačiau vieningai pripažįstama – kino produkcijos sukuriama mažokai. Prieš kurį laiką interviu paklaustas, kaip pasiekti, kad lietuviški filmai skintų laurus tarptautiniuose konkursuose, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algimantas Puipa atkreipė dėmesį į skaičius, sakydamas, kad negali visi šuolininkai važiuoti į olimpiadą – važiuoja tik vienas, nors visi iššoka gan aukštai.

„Vis dėlto, tu konkuruoji ne savo amžiaus grupėje kaip sporte. Venecijoje dalyvavo penkiasdešimtmetį kuriantys kūrėjai – vien patekimas čia daug ką reiškia. Tas visas laukas labai konkurencingas. Taip, jei turėtume daugiau filmų, turėtume daugiau šansų, sutinku su Algimantu dėl to. Visgi arba kokybė, arba kiekybė“, – sakė kūrėjas.

Balansavimas tarp meninio vertinimo ir žiūrovo reakcijos, anot L. Bareišos, kūrėjui yra sunkiausias. „Kaip rasti savo kelią? Todėl ne kiekvienas koncentruojasi į festivalius, čia yra daug skirtingų aspektų, kodėl. Iš kitos pusės, ir kiti nelaimi, o mes esame maža šalis. Prancūzai gerai pasirodo kiekvienais metais, bet tai senos kultūros tradicijos, filmai žiūrimi ir kino teatruose, žiūrovai juos priima. Dažniausiai tose šalyse – Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje – nacionalinis ir meninis kinas yra žiūrimas“, – sėkmės priežasčių ieškojo režisierius.

Vis dėlto, tęsė jis, stiprios tos šalys, kuriose vyksta dialogas tarp kūrėjų ir žiūrovų. „Tarkim, filmo tema svarbi žiūrovui, o filmo forma – naujoviška, yra įdomi platesnei, pasaulinei auditorijai. Filmas turi būti jautrus ir autentiškas, kalbėti apie tai, ką supranta kūrėjas. Juk nedarysi filmo užsieniui! Forma turi būti universali, turi turėti galimybes atsistoti tarp kūrėjų iš viso pasaulio. Labai sudėtingas mišinys, kurio galima pasiekti tik šalies viduje, kai yra dermė tarp savęs vertinimo ir tarp naujų formų ieškojimo. Visi kartu – kūrėjai, žiūrovai, finansavimas – kai visos šios dedamosios susijungs, tik tada pagerės rezultatas“, – neabejojo pašnekovas.

Pačios stipriausios šalys, kurios dalyvauja festivaliuose su savo filmais, L.Bareišos įsitikinimu, yra radę santarvę viduje – kultūrinį balansą. „Tarp to, kaip tu save vertini, kiek ieškai naujų formų ir sprendimų. Aišku, čia būtų tobula situacija, bet ir dabar nebloga, nes vis dėlto prizą parsivežėm“, – optimistiškai kalbėjo režisierius.
Filmo Piligrimai premjera Venecijoje (Audriaus Solomino nuotr.)

Šis laimėjimas ne įvarčiais ar taškais skaičiuojamas

Festivalyje triumfavusiame filme „Piligrimai“ pasakojama istorija apie į Karmėlavą atvykstančius Paulių ir Indrę. Prieš ketverius metus ten buvo nužudytas Pauliaus brolis, Indrės vaikinas Matas. Paulius mėgina išsiaiškinti įvykio aplinkybes, Indrė bando jį sulaikyti nuo neapgalvotų veiksmų,
tačiau pati pradeda abejoti šios kelionės prasme. Galiausiai juodu patys sau turės atsakyti, kam reikėjo čia važiuoti ir ką ši kelionė pakeitė.

Pagrindinius vaidmenis „Piligrimuose“ sukūrė kylantys ir jau žinomi jaunosios kartos aktoriai – Gabija Bargailaitė, Giedrius Kiela, Indrė Patkauskaitė ir Paulius Markevičius, o prie filmo kūrimo prisidėjo žinomi Lietuvos kino profesionalai – operatorius Narvydas Naujalis, dailininkė Sigita
Šimkūnaitė ir kiti. Filmo prodiuserė Klementina Remeikaitė („Afterschool“).

Atrodytų, „Piligrimuose“ kalbama tik apie mums patiems artimus dalykus, tad kokią gi giją pagavo užsienio kino kritikai, taip aukštai įvertinę kūrinį?

„Sunku vertinti savo filmą, jo forma nėra įprasta, bet kalbu apie dalykus, kurie man asmeniškai rūpi. Filmo veiksmas vyksta Karmėlavoje, tikiuosi, kad rūpės ir tam, kas yra kilęs iš ten pat. Nelabai bėgau nuo savęs, nekūriau filmo Venecijai, dariau Kaunui, Karmėlavai, kitiems priemesčiams... Šis laimėjimas ne įvarčiais ar taškais skaičiuojamas, bet pats patekimas jau buvo didžiulis laimėjimas. Po devyniolikos metų patenki į konkursinę programą ir džiaugiesi, tikėtis prizo, švelniai pasakius, būtų buvę naivoka“, – atviravo L. Bareiša.

Galbūt tai ir yra visa ko paslaptis – kai domiesi tuo, kas rūpi tau ir aplinkai, tuomet nuoširdumas pakeri? „Kalbant apie formą – tikiuosi, kad žiūrovo neatbaidys pati filmo tema ir vidus. Man atrodo svarbu, kad į filmą būtų pažvelgta ne iš aukštojo meno įvertinimo pozicijos. Visų pirma, žiūrovas turi jį suprasti. Kinas – tai masinis menas, o ne elitui skirtas“, – pažymėjo režisierius.

Geriausia būtų pamiršti, kad kinas yra pramoga

Pastebėjus, kad žiūrovams, matyt, bus darbo šifruojant kodus kino salėje, L. Bareiša sakė, kad to nereikėtų bijoti.

„Laisvalaikiu sportuojame – pavargsti, bet iš to gauni naudos. Lygiai taip pat reikia nebijoti nueiti į sunkesnį kiną. Geriausia būtų pamiršti, kad kinas yra pramoga. Jis gali suteikti naudos psichologinei, intelektualinei sveikatai. Nereiktų visko „nurašyti“ į tai, kad kinas turįs viską atnešti, nes tuomet atsineši labai ribotą spektrą potyrių. Mes nebijome sudėtingų literatūros kūrinių, tai kodėl tada to bijome kine? Kinas gali parodyti įvairių aspektų, aišku, galbūt tai nėra malonu, bet nubėgti 10 kilometrų – irgi ne ant sofos sėdėti. Vis dėlto, po tokio maratono jautiesi gerai, atsigavęs, pilnas jėgų. Čia lygiai tas pats – paralelė nėra tiesioginė, bet principas visiškai pritaikytas“, – palygino kūrėjas.

Režisierius neslėpė, kad „Piligrimas“ – sunkus filmas. „Taip, žiūrovui gali būti sunku jį žiūrėti, bet nemanau, kad tai yra blogai. Anksčiau kalbėdavome, kad yra linksmas arba liūdnas kinas, bet koks skirtumas jei tai yra apie tai, ką mes išgyvename?“, – retorinį klausimą kėlė L. Bareiša, sutikdamas su mintimi, kad ne tik teatras užduoda klausimus, į kuriuos žiūrovas pats atranda atsakymus – tai gali daryti ir kinas.

Filmo „Piligrimas“ premjera Lietuvoje planuojama 2022 m. pradžioje, filmo platinimu užsiims „Kino Pavasaris Distribution“.

L. Bareiša gimė 1988-aisiais, Vilniaus universitete įgijo matematikos bakalauro diplomą, vėliau studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vaizdo operatoriaus specialybę. 2016 m. jis baigė vaizdo režisūros magistrantūros studijas. Pirmas trumpametražis filmas „Dembava“ buvo nominuotas nacionaliniam Sidabrinės gervės 2015 apdovanojimui, kaip geriausias studento darbas.

2018-aisiais L. Bareišos trumpametražis „Pirtis“ pagrindiniame Lietuvos kino festivalyje apdovanotas žiūrovų simpatijų prizu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (67)