Daugelyje Nidos ekspozicinių erdvių nuo liepos vidurio įsitvirtino T. Manno festivalis, pasėjęs vertingų parodų. Tačiau ir be jų kurorto galerijos ir muziejai turi ką pasiūlyti. Tarkime, susipažinti su krašto istorija, senaisiais papročiais, verslais, užuot laiką leidus kavinėse ar ankštame vilos kambaryje.
Čia gyvena Thomas Mannas
Nidos turistų informacijos centre pasiteiravus, ką verta aplankyti, kai nevilioja paplūdimys, paslaugūs gidai žemėlapyje pirmiausia žymi šiaurinį kurorto taškelį – Thomo Manno memorialinį muziejų (Skruzdynės g. 17). Nuo ten ir pradedu savo kelionę per kultūrinę Nidą – „pietų link“.
Antra ekspozicijos dalis glaustai atskleidžia svarbiausius T. Manno gyvenimo įvykius, o trečioji seka namelio istoriją nuo pokario iki šių dienų. Kambarėliuose rodomi dokumentiniai kadrai, netikėtai suskamba paties rašytojo balsas – įspūdis, kad šeimininkas yra namie, lankytojams sukelia tikrą euforiją.
Nuo 1995-ųjų, kai buvo įsteigtas T. Manno kultūros centras, daugiausia istorinės medžiagos jam suteikė Ciuricho (Šveicarija) ir Liubeko (Vokietija) archyvai.
Deja, po karo namelyje neliko jokių rašytojo baldų. Tad talkindamas S. Valiui skulptorius Gediminas Piekuras padirbdino įspūdingas jų imitacijas iš baltų virbų. Šiuo metu dvidešimto T. Manno festivalio proga muziejuje rodoma laikina paroda, primenanti svarbiausias kultūros centro veiklos akimirkas.
Pamario gatve žemyn, centro link, vienas posūkis ir dešinėje ant aukštumėlės – Kuršių nerijos istorijos muziejus (Pamario g. 53). Jo vestibiulyje šiuo metu rodoma įspūdinga tragiško likimo vokiečių dailininkės Cornelijos Gurlitt paroda „Širdies kelionė. Vilnius vokiečių ekspresionistės akimis 1915-1917“. Pirmojo pasaulinio karo metai Vilniuje gailestingajai seseriai Cornelijai buvo meilės ir skausmingo žydėjimo tarpsnis. Grįžusi į Berlyną ji nesugebėjo prisitaikyti ir beveik sąmoningai palinko į savigriovą.
Nuolatinė ekspozicija supažindina su Kuršių nerijos gyventojų verslais. Galima pamatyti, kaip ir kokiomis priemonėmis anais laikais rinktas gintaras – vaikai repečkodavo krantu, o suaugusieji turėdavo įsitaisę specialius graibštus. Pramoniniu būdu „Baltijos auksą“ kasė Juodkrantėje, Gintaro įlankoje, dirbdami trimis pamainomis. Per pamainą jo iškasdavo apie 45 kilogramus.
Archyvinėmis nuotraukomis iš vokiškų leidinių vaizduojamas varnų gaudymas. Įspūdingas reikalas. Rudenį ir pavasarį šie paukščiai būriais keliaudavo per Kuršių neriją. Gyventojai, daugiausia paaugliai arba senoliai, pririšdavo masalą – gyvas varnas, kurios karkdavo ir taip priviliodavo kitas. Per dieną pasisekdavo sugauti 100-150 paukščių. Jų mėsą vėliau sūdydavo ir laikydavo statinaitėse. Varnas galabydavo perkąsdami gerklę. Prieš tai varnaėdos degtinėle dezinfekuodavo burną.
Poledinė žūklė išliko tokia pati, keitėsi tik darbo įrankiai. Į eketę, ledo gabalus išėmę replėmis arba graižtu, leisdavo tinklą ir ilgą eglinę lentą. Kuo mažiau ji turėjo šakų, tuo būdavo skambesnė. Sausąjį lentos galą žūklautojai bumbindavo tam tikru ritmu, prašydami: „Stinta pūki, lįsk į tinklą“.
Marių pakrantėje nuo pavasario iki rudens galima pasigrožėti vėtrungių ekspozicija.
Per Kuršių neriją driekėsi pašto linija. Jokio vieškelio nebuvo, vežimai riedėjo jūros arba marių pakrante, vienu ratu vandenyje. Kelionės buvo varginančios, dažnai reikėdavo atsikasti užpustytą kelią.
Namo apdailai naudotos dvi spalvos: raudona ir žydra. Dažus pasigamindavo natūraliai. Pavasarį surinktus dumblius maišydavo su žuvų taukais ir gaudavo žydrą dažą. Rudenį, kai dumbliai jau būdavo pakeitę savo išvaizdą, tas pats mišinys įgaudavo rudumo.
Prie Nidos dailininkų kolonijos ištakų
Iš garsiųjų Hermanno Blodes svečių namų (Skruzdynės g. 2) liko tik prisiminimas ir mažytis, pusantro kambario muziejus. Ekspozicija atskleidžia viešbučio ir jo šeimininkų istorijas. Likusioje „puselėje“, siaurame prieangyje, iškabinti čia viešėjusių garsenybių portretai, tarp jų – Hermanno Sudermanno ir Sigmundo Freudo.
Savo viešbutį H. Blode įkūrė 1876 metais. Po kurio laiko jame pradėjo lankytis Karaliaučiaus tapytojai, dailės studentai. „Viešbučio svečiai tapo dailės istorijoje svarbaus sambūrio – Nidos dailininkų kolonijos – branduoliu. Jis veikė nuo XIX amžiaus pabaigos iki 1944 metų“, – pasakojo Neringos muziejų direktorė Vitalija Jonušienė. Į gana archajišką žvejų kaimą Nidden dailininkus viliojo laukinė gamta, skurdi, net rūsti žvejų buitis.
Žymiausi dailininkų kolonijos atstovai buvo ekspresionistai Hermannas Maxas Pechsteinas, Karlas Schmidtas-Rottluffas ir Ernstas Mollenhaueris, kuris vėliau iš H. Blodes perėmė šeimininko pareigas. Garsiausias kolonijos impresionistas buvo Lovis Corinthas, nutapęs etnografines Nidos kapines.
H. Blodes viešbučio muziejuje vakarais kaunietis kino dokumentininkas Arvydas Barysas rodo savo filmus.
Glostomas gintaras neša laimę
Virginijos ir Kazimiero Mizgirių gintaro galerijos-muziejaus (Pamario g. 20) savininkai bene pirmieji nepriklausomoje Lietuvoje suskato moderniai, interaktyviai pristatyti „gintaro kultūrą“. Jų galerija itin gausiai lankoma – kol žiūrinėjau ekspoziciją, į vidų užsuko bent kelios užsienio turistų grupės.
Lankytojai supažindinami su Baltijos gintaro atsiradimo, susidarymo istorija, galima išvysti visą jo įvairovę, pakiloti sunkiausius pavyzdžius. Darbuotojai prašo kelis kartus juos (gintaro gabalus) paglostyti – tai turėtų atnešti laimės. Muziejaus inkliuzų kolekcija patiks ir suaugusiesiems, tačiau labiausia – vaikams.
Gintaras ne tik eksponuojamas. Kuriamos ir naujos jo vertės – meniniai dirbiniai. Muziejus supažindina su garsiausių Lietuvos menininkų, juvelyrų Birutės Stulgaitės, Salvijaus Dautaro, Algirdo Mikučio kurtais darbais, papuošalais.
Jei į vidų nesinori, su gintaro istorija, morfologija supažindins po atviru dangumi įrengtas šimto metrų ilgio Gintaro kelias. Čia eksponuojami obeliskas, Gintaro kelio vartai, Saulės akmuo, aukuras, Nerijaus Ermino instaliacija „Legenda apie Jūratę ir Kastytį“. Taip pat garsiojo Juodkrantės lobio kopija (424 vienetai). Lobis buvo surinktas XIX amžiaus antroje pusėje Kuršių marių seklumoje. 1944 metais dalis kolekcijos iškeliavo į Getingeno universiteto muziejų, kur saugoma iki šiol. Kita dalis liko Karaliaučiaus universiteto saugyklose ir, kaip manoma, pražuvo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.
Kaip kuršių sielos keliauja į dangų
Mizgirių muziejaus lankytojai vaišinami nepaprastu gėrimu – gintaro trauktine. Paragavęs aromatingo, eterinio skysčio, įmanytum apglėbti visą Nidą, tad dūlinu į gatvę. Kitoje jos pusėje ant kalvos stovi mūrinė neogotikinė Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia. Ji iškilo 1888 metais pastoriaus Gustavo Echternacho pastangomis. Senoji medinė tada jau buvo gerokai suklypusi. Naujos bažnyčios statyba sutapo su sparčia geležinio kanclerio suvienytos Vokietijos industrializacija. Maždaug tuo metu Nidoje ėmė rastis vis daugiau poilsiautojų. Prieš tai jie traukdavo į vasarojimui labiau tinkamą Juodkrantę.
Pasibaigus T. Manno festivaliui kiek pritilusią bažnytėlę ir vėl pripildys muzikos garsai. Nuo rugpjūčio 4 dienos joje vyks ansamblio „Musica Humana“ vadovo prof. Algirdo Vizgirdos rengiamo festivalio „Kuršių nerija“ koncertai.
Svarbiausias Nidos etnografinių kapinių akcentas, be abejo – mediniai kuršių krikštai. Vyrams juos dirbdindavo iš ąžuolo, uosio, o moterims – iš liepos. Antkapiniai ženklai buvo statomi mirusiojo kojūgalyje. Legenda teigia, esą įsitvėrus krikšto sielai būdavo lengviau pakilti iš kapo.
Verta parymoti prie 1864 metais pastatyto paminklo Kuršių nerijos apželdinimo pradininkui George‘ui Davidui Kuvertui.
Senoji geroji „Agila“ iš vaikystės vasarų jau keliolika metų virtusi Nidos kultūros ir turizmo informacijos centru (Taikos g. 4). Čia rodomas nekomercinis kinas, rengiamos parodos, lankosi profesionalaus teatro trupės, pasirodo vietiniai dainos ir šokio kolektyvai. 300 vietų salė yra didžiausia uždara Neringos susibūrimų vieta.
„Agiloje“ vieši įvairūs festivaliai. „Nepaklusniųjų žemė“, „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, „Nidos džiazo maratonas“ – tik keli jų. Rodomos keliaujančios nekomercinių kino festivalių programos.
„Agilos“ vadovė Edita Lubickaitė gerokai nustebino tvirtindama, kad filmai, rodomi Lietuvos „multipleksuose“, Nidoje visiškai nesurinkdavo žiūrovų. Perklausiau, direktorė pakartojo tą patį.
Ji teigė žinanti, kaip atsainiai kai kurie renginių organizatoriai žiūri į regionų žiūrovus. Tačiau Nidoje, pasak jos, tokia nuostata gali gerokai pagadinti reikalus ir reputaciją. „Nida ne ta vieta, kurioje galima rodyti neprofesionalius dalykus, prastai parengtas programas. Nes nežinai, kas apsilankys renginyje – gal profesorius iš Lietuvos, o gal – iš užsienio. Atrodytų – regionas, tačiau jo auditorija turi didelių meninių poreikių“, – tvirtino pašnekovė.
Rugpjūtį „Agila“ rengia kaimyninių šalių kino festivalį „Baltijos banga“. Jame rodomi naujausi lietuvių, latvių ir estų kinematografininkų darbai. Vaikams tuo metu rengiamos animacinio kino dirbtuvės, kurias veda Ilja Bereznickas su kolegomis.
„Agilos“ darbuotojai daugelį metų buvo maitinami pastato renovacijos pažadais. Dabar reikalai kiek pasistūmė, jau prasidėjo techninio parengimo etapas. Centras turėtų pasikeisti iš esmės. Klaipėdos dramos teatro pavyzdžiu žiūrovų pakyla bus lengvai modifikuojama. Salės gale ketinama pastatyti milžinišką stiklo sieną, pro kurią atsivers Urbo kalno vaizdas. Parodinė erdvė po rekonstrukcijos taip pat keisis, bus uždaresnė, jaukesnė.
Svečiuose pas žveją „vidutinioką“
Žvejo etnografinėje sodyboje (Naglių g. 4) eksponuojama XX amžiaus žvejo „vidutinioko“ buitis. Ir namo architektūra būdinga tam laikui – troba dviejų nepilnų galų. Kodėl nepilnų? – nes viename jų būdavo pagalbinės patalpos. Virtuvėje stovi baltų glazūruotų koklių viryklė su duonkepe krosnimi. Už virtuvės esanti patalpa vadinama „magia stuba“ (mažoji stuba), antras kambarys – „diža stuba“ (didžioji stuba), ketvirta patalpa – pristubė.
„Loftą“ jaunimas pakėlė iš šiukšlių
Neringos atvira jaunimo erdvė „Loftas“ (Taikos g. 11), įsikūrusi buvusioje vaistinėje, daugiausia lankytojų sulaukia per mokslo metus. Ir lankytojais jų vadinti kažkaip nedera – tai vietinis jaunimas, savo pastangomis sutvarkęs patalpas, prikėlęs jas iš pelenų. Tiksliau – šiukšlių.
Vasarą jaunieji nidiškiai uždarbiauja kurorto kavinėse, viešbučiuose arba keliauja samdytis į užsienį. Atvargus gatvėse, „Loftui“ tiesiog nelieka jėgų. Užtat neformalaus ugdymo centras atgyja rudenį.
Iniciatyvūs Nidos vaikinai ir merginos stengiasi dalyvauti viešajame kurorto gyvenime. „Lofte“ strateguoja įvairias kultūrines programas, kurios paįvairina Nidos kasdienybę ir šventes. Centre rengiami protmūšiai, stalo žaidimų varžybos. Jei norisi ramesnės veiklos, yra visos sąlygos paskaityti knygą ar paruošti namų darbus.
Mezgami kontaktai su užsieniu. Štai šią vasarą centro suburti moksleiviai keliavo į Bosniją ir Hercegoviną dalyvauti gatvės gimnastikos varžybose.
„Loftas“ veikia jau antri metai. Iš pradžių buvo sumanytas kaip tam tikras eksperimentas. „Siekta, kad tamsiuoju metų laiku moksleiviai neslankiotų po gatves arba nesėdėtų prie kompiuterio, o daugiau bendrautų“, – teigė vienas atviros jaunimo erdvės lyderių Valentas.
Eksperimentas pavyko. Mokslo metais į „Loftą“ kasdien užsuka per trisdešimt moksleivių. Nuošimtis tikrai nemažas, žinant, kad Nidos vidurinėje mokykloje mokosi apie pusantro šimto auklėtinių.
Bendruomenės namų negalima praeiti
Nidos bendruomenės namai (Taikos g. 17) ne vasaros metu tarnauja bendruomenės iniciatyvoms. Čia vyksta choro, folkloro kolektyvų, meno mokyklų repeticijos, užsiėmimai. O vasarą rodomos laikinos parodos. Iki rugpjūčio pabaigos poilsiautojai galės mėgautis Karaliaučiaus dailės akademijos ir Nidos dailininkų kolonijos atstovų darbais iš Aleksandro Popovo kolekcijos. Vertinantys XIX-XX amžių sandūros meną, ypač tuos dailės sąjūdžius, kurie siejosi su mūsų kraštais, parodą „Žmogaus dienos, gamtos amžinybė“ tiesiog privalo aplankyti.
Vilniaus dailės akademijos (VDA) Nidos meno kolonija (Taigos g. 43) – toliausiai nuo kurorto šurmulio įsitaisęs kultūros židinys. Ir įsitaisęs puikiai: kai 2015 metų rudenį iškilo naujas priestatas, menininkų pamėgtos įstaigos erdvė padvigubėjo – dabar ji užima 2,6 tūkst. kvadratinių metrų. Kolonijoje yra 70 nakvynės vietų, konferencijų salė sutalpina 200 žmonių.
Tokioje įstaigoje galima net kiek didžiuojantis rengti tarptautinius seminarus, vasaros mokyklas, parodas. Šiuo metu kaip tik veikia vienuolikos šiuolaikinių menininkų iš Lietuvos ir užsienio surengta paroda „Hibridiniai peizažai“. Ekspozicijos autoriai, kolonijos rezidentai, savo darbais tyrinėja visuotinio atšilimo, kylančio jūros lygio, skęstančių salų, geopolitinės įtampos ir naujųjų technologijų temas.
