„Versmės“ festivalis: virtualūs pjesių pristatymai pritraukė naujų žiūrovų

Šiais metais šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“, kurį organizuoja Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), dėl paskelbto karantino vyko internete. Tačiau tai, pasak organizatorių, padėjo praplėsti auditoriją ir pasiekti naujus žiūrovus bei klausytojus.

Šiuolaikinės dramaturgijos gerbėjams buvo pristatyti penkių pjesių skaitymai: du „Versmės“ konkurso laimėtojų kūriniai ir trys pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstos estų pjesės. Virtualūs pjesių pristatymai šiemet sulaukė 2138 unikalių peržiūrų (su pasikartojančiais apsilankymais – 2566 peržiūrų). Buvo pasiekta kelis kartus didesnė auditorija nei fiziniuose skaitymuose, vykusiuose ankstesniais metais,– teigiama pranešime spaudai.

„Džiaugiamės ne tik šių metų festivalio „Versmė“ pasiekta auditorija, bet ir jos geografija. Iki šiol „Versmė“ buvo vienas lokaliausių LNDT projektų – jeigu spektaklių gastrolės ar edukacinės veiklos pasiekdavo net ir atokiausius šalies miestelius, „Versmė“ retai nukeliaudavo toliau LNDT sienų.

Didelę šių metų festivalio auditorijos dalį sudarė būtent žiūrovai iš kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Tai parodė, kaip svarbu sutelkti dėmesį ir į šiuolaikinės dramaturgijos sklaidą regionuose, kur žiūrovai yra aktyvūs, smalsūs ir sekantys teatro naujienas“, – sako LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis.

Žiūrovams šiemet buvo pristatyti šie pjesių skaitymai: Linos Buividavičiūtės „Skausmo klinika“ (režisuotas Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės), Godos Simonaitytės „Karalius Latras“ (režisuotas Augusto Gornatkevičiaus), estų dramaturgų kūriniai: Siimo Nurkliko „Ar aš dabar gyvas“ (režisuotas Kamilės Gudmonaitės), Jaano Kruusvallo „Lygumų gaudesiai“ (režisuotas Gretos Štiormer), Martino Alguso „Sieros magnolijos“ (režisuotas Eglės Švedkauskaitės).

Iš pradžių ir šių metų festivalį buvo planuojama rengti gyvai įvairiose vietose (nes LNDT pastatas rekonstruojamas), tačiau sužinojus apie įvedamą karantiną, skaitymų režisieriai buvo paprašyti kūrinius pritaikyti virtualiai erdvei. Vieni pasirinko rengti garso įrašus, kiti – filmuoti skaitymus.

Estų dramaturgo Martino Alguso pjesės „Sieros magnolijos“ skaitymą režisavusi Eglė Švedkauskaitė sako, jau turėjusi viziją fiziniam skaitymui, tad šiek tiek nusivylė, kad teks persikelti į internetą, bet priėmė pasikeitusias žaidimo sąlygas ir pasirinko garso įrašą:

„Garso formatą pasirinkau, nes norėjau auditorijai suteikti patirtį, kuri nepririštų prie kompiuterio ekrano. Kol kas tai mano antrasis darbas teatrui audio formatu, todėl dar norisi tobulėti kuriant šio žanro įrašus, norėjosi klausytojui perteikti pjesės subtilumą, taip pat kokybiškai įrašyti garsą, nes norėjome, jog aktoriai nebūtų atskirti vienas nuo kito įrašymo kambarėliuose, bet galėtų įrašinėti matydami vieni kitus, galėdami kurti bent minimalius santykius.“

„Versmė“ kasmet pristato įdomius tekstus, bet turbūt yra mažiau žinoma ne Vilniaus auditorijai ir šių metų online formatas turėtų tapti indėliu į susidomėjimą kitais metais. Manau, kad kitąmet, jei bus galima rengti gyvus skaitymus, „Versmė“ vis tiek galėtų turėti specialią dalį online skaitymų video ar audio formatu.

Tai būtų proga kitų miestų gyventojams susipažinti su dramaturgija ir galbūt tam tikros pjesių mediatekos pradžia“, – teigia režisierė.

Filmuotą skaitymo formatą pasirinkęs režisierius Augustas Gornatkevičius sako, kad jį padiktavo pati pjesė – „Karalius Latras“:

„Nors nesistengėme atvaizduoti, vaidinti pačių situacijų, tačiau norėjosi matyti personažų santykį su tekstu, pačių aktorių reakcijas. Taip pat pirmų repeticijų metu kilo mintis, kad pagrindinį veikėją Staską skaitantis aktorius Algirdas Dainavičius turėtų skaityti ir Malik – savotišką pirmojo gundytoją. Tokiu atveju vaizdo įrašas tapo esmingu, neišvengiamu. Ir, atrodo, kažkaip pavyko. Tiek forma, tiek turiniu šis skaitymas daugeliui pasirodė įdomus, suprantamas, kaip mes sakom – „žiūroviškas“.“

„Džiugu girdėti, kad skaitymai sulaukė kitų regionų gyventojų dėmesio, juk esminis skaitymo tikslas, kad pjesę išgirstų kuo įvairesni žiūrovai. Tai patikrina pjesę, leidžia autoriui ir publikai susidaryti pirminį įspūdį. Gal kas nors niekada nebūtų tos ar kitos pjesės radęs net labai norėdamas. Manau, įdomi mintis dėl skaitymų gastrolių kituose miestuose. Tai galėtų turėti ir šviečiamąją misiją. Juk kai kurių šalių teatro kultūrose visai normali praktika daryti viešus skaitymus prieš pradedant spektaklio repeticijas ir atsižvelgti į žiūrovo mintis ar pastebėjimus tolimesniame procese. Manau, svarbu neužsidaryti“, – įsitikinęs A. Gornatkevičius.

„Labai gerai, kad atsirado internetinė prieiga. Tai tikrai pagerina sklaidą ir suteikia galimybę pamatyti „Versmės“ skaitymus ne tik Vilniaus gyventojams. Sulaukiau komentarų iš žiūrėjusių žmonių, šis atgalinis ryšys be galo svarbus. Tokiame formate matau didelę praktinę reikšmę – juk jei skaitymai „vienkartiniai“ daug žmonių negali pamatyti, neturi galimybės atvykti numatytu laiku. Kita vertus, gyvų skaitymų chemija taip pat egzistuoja, tad, manau, būtų idealu kitais metais, nurimus virusams, derinti abu formatus. Nors savo pastatymu-įrašu – Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės darbu – likau tikrai patenkinta. Žinia, kad įrašas bus prieinamas visą savaitę, padidino žiūrovų skaičių ir atliepė jų poreikius. Šios – platesniam ratui transliuojamų skaitymų idėjos – linkiu nepamesti“, – įžvalgomis dalinosi pjesės „Skausmo klinika“ autorė, šių metų „Versmės“ konkurso viena iš laimėtojų Lina Buividavičiūtė.

Taip pat vyko dvi tiesiogiai transliuotos diskusijos LNDT „Facebook“ paskyroje.

Diskusija „Tarp utopijos ir distopijos: ateities vizijos šiuolaikinėje Lietuvių dramaturgijoje“ su „Versmės“ konkurso laimėtojomis ir skaitymų režisieriais ir anglų kalba vykusi diskusija su estų dramaturgais ir jų skaitymų režisieriais „Žvilgsnis į šiaurę: estų tekstai teatrui“ sulaukė beveik 900 peržiūrų.