Neseniai pasirodė jūsų versta pirmoji japonų autorės Yoko Ogawos knyga lietuvių kalba „Begalinė lygtis“. Norisi sužinoti, kaip prasidėjo šios knygos vertimas: gal žinojote šią autorę anksčiau, o gal viskas kur kas paprasčiau – su jumis susisiekė leidyklos „Baltos lankos“ atstovai ir pasiūlė versti šį tekstą?
Pirmą kartą Yoko Ogawos vardą išvydau interneto platybėse skaitydama už akies užkliuvusias recenzijas; jose buvo aptariamas šios autorės novelių rinkinys. Paskaičiusi poros iškalbingų skaitytojų atsiliepimus, pagalvojau: „Oho! Va čia tai įdomu. Be galo norėčiau ir aš pajusti keistus pojūčius, kuriuos sukelia šios rašytojos kūryba, ir patirti, kaipgi tas unikalusis jos stilius skamba japoniškai.“ Leidyklos atstovė jau buvo minėjusi, kad norima išleisti japonės rašytojos knygą “Begalinė lygtis“, bet praėjo dar nemažai laiko, kol sužinojau, kad tikrai ją versiu ir kad tai ta pati Ogawa. Sužinojusi išties apsidžiaugiau.
Kalbant apie pačią knygą, dažnai pabrėžiama, kad romano kalba labai paprasta, nemanieringa, simboliai ir vaizdiniai taip pat nėra labai išskirtiniai, tačiau viskas dvelkia begaline elegancija, atpažįstamumu ir jautrumu. Ir nors puikiai suprantama, kad veiksmas vyksta Japonijoje, tas knygos „japoniškumas“ tarsi nekrenta į akis. O kaip jūs pati apibūdintumėte autorės stilių – koks jis jums pasirodė, kas jam būdinga?
Romano tonas, žinoma, priklauso nuo to, koks veikėjas yra pasakotojas, o šiuo atveju tai vidurinės mokyklos nebaigusi, gyvenimo nelepinta moteriškė, viena auginanti sūnų ir dirbanti namų tvarkytoja. Bet tapusi pasakotoja, nors ir išlaiko santūrumą, ji tikrai atskleidžia turinti poetinę gyslelę.
Nežinau, kodėl Ogawos kalba vertinama kaip „paprasta“ ir „neįmantri“, – ji tikrai nevengia ilgų sakinių, sudėtingesnių metaforų, o jos kuriami vaizdiniai man pasirodė netgi labai originalūs, dažnai labai sluoksniuoti ir niuansuoti. Su kuo lyginant jos kalba paprasta? Man tai skamba labiau kaip bandymas įžvelgti jos kūryboje bendrą stereotipą, susijusį su japonais, lyg lauktume jo pasitvirtinant: „Viskas, kas japoniška, yra minimalistiška, paprasta, subtilu, elegantiška.“ Beje, tas „ne toks jau paprastumas“ toli gražu nėra blogas dalykas.
Kita vertus, pati istorija, siužetas tikrai neįprastas – net truputį mistiškas, tačiau koduojantis universalias vertybes. Ar pritartumėte nuomonei, kad tai romanas apie nuoširdaus santykio svarbą, atidumą artimui, empatiją, pasitikėjimą? O gal kažkas lieka pražiūrėta – gal jums, kaip vertėjai, dar ir kitos svarbios temos išryškėjo?
Manau, tai nuostabi istorija apie tai, kaip žmogus su stipria negalia, gaudamas reikiamą pagalbą, gali gyventi visavertiškai ir turėti draugų – tuo ji turbūt naudinga visuomenei. Bet ką ten visuomenė – svarbiausia suvokti, jog visiškas kito žmogaus supratimas, ar bent nuoširdus noras suprasti, egzistuoja, kad galima bent jau jo siekti, – šis suvokimas tarnauja kaip gydanti vaistinė formulė kiekvienam skaitytojui ir skaitytojai individualiai.
Man asmeniškai romane įdomiausia buvo žaidimas idėjomis apie tai, kaip veikia smegenys, atmintis, žmogaus protas ir vaizduotė. Autorė pateikia vieną iš galimų atsakymų – matematinį – į visiškai nematematišką, netgi labiau dzenbudistišką klausimą: kas tas aš? O kas liks iš to „aš“, jei iš jį sudarančios lygties dings laiko tėkmės pojūtis?
Pasikalbėkime apie matematiką. Romane jai tikrai skiriama daug dėmesio – čia galima rasti ir informacijos apie įvairius skaičius, jų sekas, ir netikėtų formulių ar teoremų, – ne veltui vienas pagrindinių knygos veikėjų yra genialus matematikos profesorius. Viena vertus, smalsu, kaip sekėsi versti tuos matematinius terminus – ar buvo iššūkis? O gal kaip tik sudomino, paskatino ir į pasaulį pažiūrėti kitomis akimis?
Sužinojusi, kad teks versti romaną, kuriame labai svarbi matematika, nusiteikiau lyg eidama į mirtiną mūšį. Mokydamasi mokykloje niekada nemokėjau matematikos; kai kada toje srityje netgi pasijusdavau visai beviltiška. Žodžiu, panašiai kaip romano herojė ir pasakotoja. Juokinga, kad geriausiai matematika man sekėsi būtent Japonijoje – kol lankiau gimnaziją Vakajamos prefektūroje, išvažiavusi keliems mėnesiams ten pasimokyti pagal moksleivių mainų programą. Kai beveik nemoki vietos kalbos, gebėjimas spręsti universalia skaičių kalba užrašytus uždavinius pasidaro tikra atgaiva, o štai Lietuvoje mėgtos literatūros pamokos visai žlugdė. Iš tų mokyklinių laikų tebeturėjau sąsiuvinį, kuriame buvau pasižymėjusi reikalingiausius, elementariausius matematinius terminus japoniškai. Dėl sudėtingesnių, man nežinomų, vertimo džiaugiausi galėdama pasikonsultuoti su Vilniaus universiteto matematiku Giedriumi Alkausku.
Tiems, kurie jau perskaitė „Begalinę lygtį“, turime gerų žinių: lietuviškai netrukus bus išleista ir dar viena ypač daug dėmesio susilaukusi autorės knyga, įtraukta ir į 2019 m. premijos „Man Booker“ ilgąjį sąrašą, – „The Memory Police“. Ko iš šios knygos gali laukti ir tikėtis skaitytojai? Kokias temas gvildena autorė ir ar skaitytojai atpažins pamėgtos autorės braižą: juk ne paslaptis, kad už Yoko Ogawos kūrybos tikrai paprasta „užsikabinti“.
Tam tikra prasme tai sunkesnio turinio knyga nei „Begalinė lygtis“. Teko girdėti apstu šio kūrinio lyginimų su George’o Orwello 1984-aisiais. Iš tiesų tai fantastinis kūrinys apie cenzūrą. Su knyga „Begalinė lygtis“ jį sieja atminties tema: čia kitu kampu, kitokiu stiliumi ir tonu vėl nagrinėjama atminties, praeities, prisiminimų prasmė, šįkart – jų reikšmė individualiai ir kolektyvinei tapatybei… bet ir meilei. Beje, dar nežinau, kaip knygos pavadinimą išversime lietuviškai. Originalo kalba (Mitsuyakana kesshō) jis daugiaprasmis ir nieko bendro neturi su angliškojo leidimo viršelyje įtvirtinta „atminties policija“.
Na, ir paskutinis klausimas: kuo, jūsų manymu, tiek „Begalinė lygtis“, tiek kitos autorės knygos gali praturtinti lietuvišką verstinės literatūros lauką? Kuo juos svarbios, aktualios ir įdomios?
Tam tikra prasme gyvename anglakalbės literatūros (ir kitokių anglų kalba sukurtų tekstų) bei vertimų į ir iš anglų kalbos apgultyje. Šiuo metu anglosaksiškos kultūros viešpatavimas kone visame pasaulyje atrodo natūralu ir savaime suprantama, nes tokia yra dabartis. Bet jei atsitrauktume ir pažvelgtume į situaciją iš objektyvios laiko tolybės... Iškyla visokių klausimų – pavyzdžiui, kaip tai keičia (o kartais ir skurdina, siaurina) mūsų estetinius išgyvenimus, suvokimą apie pasaulį, apie jo paveldo bei kultūrų įvairovę. Ir dar daug, daug, daug ką. Man atrodo, kad įvairiausių pasaulio šalių literatūra ir vertimas iš įvairių pasaulio kalbų – kurių kiekviena atsineša savą pasaulėjautą, savą egzistencijos interpretaciją – į lietuvių kalbą yra tikras gyvybės šaltinis mūsų kultūrai ir nuostabus spalvingų patirčių kaleidoskopas.
Tame kaleidoskope Yoko Ogawa nuostabiai reprezentuoja Japoniją ir japonišką egzistenciją: ne tokią, kokią esame įpratę įsivaizduoti ar kokią norėtume matyti, o tokią, kokia ji yra arba galėtų būti. Nors „Begalinės lygties“ veiksmas teoriškai galėjo vykti beveik bet kurioje šalyje (ypač jei beisbolą pakeistume kitose šalyse populiaria sporto šaka!), o knygos perteikiamos vertybės – universalios ir bendražmogiškos, kažkodėl norisi sakyti, kad būtent tokius žmogiškumo niuansus pastebėti ir būtent taip juos aprašyti galėjo tik Japonijoje užaugęs autorius arba autorė.
Dėkoju už atsakymus.