Visame pasaulyje parduota milijonai „Žvalgo mokinio“ serijos knygų. Leidyklos „Nieko rimto“ atstovai pasakoja, kad knygų mugėse Johno Flanagano kūriniai perkami bokštais. Bibliotekose „Žvalgo mokinio“ ir „Brolijos“ knygos – vienos dažniausiai iš naujo užsakomų, nes yra taip dažnai skaitomos, kad iš jų vargiai kas lieka. Apie knygų sėkmę, auditorijos platumą ir kodėl šios knygos dabartinių įvykių kontekste tampa dar aktualesnės, pasakoja „Žvalgo mokinio“ ir „Brolijos“ serijų vertėja Viktorija Uzėlaitė.
– Iš anglų kalbos į lietuvių išvertėte visas „Žvalgo mokinio“ (13 dalių) ir „Brolijos“ (8 dalys) serijų knygas. Koks buvo įspūdis į rankas paėmus pirmąją?
– Kai leidykla pasiūlė versti „Žvalgo mokinį“, nieko nebuvau apie jį girdėjusi, ir, atvirai kalbant, darbo ėmiausi be didelio įkarščio. Prieš versdama knygą, pirmiausia ją perskaitau, ir, jei ši įdomi, tai yra net ne darbas, o malonumas. Visiškai netikėtai taip nutiko ir su šia serija. Netikėtai, nes, pirmiausia, knyga skirta vaikams ar paaugliams berniukams, o aš – vidutinio amžiaus moteris. Taip pat iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir ne mano žanras (mėgstu trilerius, detektyvus, distopijas, fantastiką), tačiau pradėjusi skaityti knygoje radau apsčiai ir detektyvo, ir trilerio, ir fantastikos elementų. Išvertusi knygą suvokiau, kad jau laukiu kito tomo. Kuo toliau, tuo labiau pamilau šauniuosius žvalgus, o vėliau ir jų bičiulius iš kaimyninės šalies – „Brolijos“ herojus.
– Kaip manote, kodėl šios knygos sulaukė tokios sėkmės tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje?
– Pagrindiniai šių serijų veikėjai yra paaugliai, nepritampantys prie bendraamžių ir dėl savo kitoniškumo kenčiantys patyčias. Manau, berniukams ir vyrams, kurie dažniausiai ir skaito šias knygas, lengva su jais tapatintis, juos atjausti – galbūt jie ir patys vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu jautėsi atstumti, kitokie nei visi. Vis dėlto šie veikėjai greitai pelno skaitytojų simpatijas. Iš pat pradžių išryškėja geriausios jų savybės: draugiškumas, narsa, ryžtas, nuovokumas, humoro jausmas, atkaklumas, kantrybė, uolumas. Ir, žinoma, kiekviename tome apstu linksmų, šiurpių, jaudinančių nuotykių, kai sulaikęs kvapą lauki, kuo viskas baigsis.
– Johno Flanagano knygas skaito įvairaus amžiaus skaitytojai: tiek devynmečiai, tiek vyresni paaugliai, tiek suaugusieji. Kuo šios knygos patraukia skirtingas auditorijas?
– Johno Flanagano knygos išties įdomios visiems (regis, net ir pagyvenusioms damoms) – tik galbūt skaitytojus patraukia skirtingi jų aspektai. Man, tarkim, smagu sekti veikėjų tarpusavio santykius ir bendravimą, todėl didžiausią įspūdį paliko vienuolikta „Žvalgo mokinio“ serijos dalis – „Žvalgo mokinys. Dingusios istorijos“. Tai atskirų apsakymų rinkinys, kuriame sutinkame jau pažįstamus veikėjus iš ankstesnių serijos dalių. Šios istorijos neilgos, bet į kiekvieną sutalpinta labai daug: ir humoro, ir nuotykių, ir emocijų. Skaitydama jas jaučiausi taip, lyg būčiau sutikusi senus bičiulius ir klausyčiausi jų nuotykių. „Dingusiose istorijose“ mažiau nuotykių ir kovų, daugiau draugysčių – ko gero, dėl to man jos labiausiai patiko.
Paaugliams galbūt kaip tik labiau patiks nuotykiai ir kovos. Kiekvienoje „Žvalgo mokinio“ ir „Brolijos“ serijos knygoje vyksta mūšiai, žūsta žmonės. Galbūt mergaitėms ši tema mažiau artima: berniukai žaisdami kariauja dažniau nei mergaitės.
Kita vertus, gali būti, kad dėl dabartinių pasaulio įvykių skaitytojų ratas plėsis ir apims mergaites. Stebėdama vaikus matau, kad pastaruoju metu mergaitės žaisdamos ima į rankas „ginklus“, šaudo, kariauja – kaimynystėje vykstantis karas paliečia kiekvieno širdį ir abejingų nepalieka. Tikiu, kad tokie žaidimai ir šios knygos apie narsius karius, stojančius ginti savo krašto nuo užpuolikų, padėtų vaikams naujomis akimis ir šiek tiek iš šalies pažvelgti į esamą situaciją. Galbūt tai apmalšintų neišvengiamai kylantį nerimą ir susirūpinimą.
Tiesa, „Karališkojo žvalgo“ knygos („Žvalgo mokinio“ serijos 12 ir 13 dalys) turėtų dar labiau sudominti mergaites, nes pagrindinė veikėja yra išdykusi, mažumėlę išlepinta princesė, nusprendusi tapti žvalge.
– Johno Flanagano „Brolijos“ serija pradėta kurti pirmosioms „Žvalgo mokinio“ knygoms sulaukus didžiulio skaitytojų palaikymo. Kaip susijusios šios serijos? Kaip sekėsi susidraugauti su pamiltų „Žvalgo mokinio“ veikėjų priešais?
– Išvertus kelias „Žvalgo mokinio“ serijas buvo keista paimti į rankas „Broliją“ ir staiga patekti į Skandiją – tą baisią šalį, kuri nuolat puldinėjo Aralueną (žvalgų kraštą). Atsirado galimybė iš arti pažvelgti į išdidžius, narsius, visame žinomame pasaulyje pagarsėjusius (ir visiems iki gyvo kaulo įgrisusius) plėšikus. Neįtikėtina, bet skaitydamas „Broliją“ iškart pamilsti šį kraštą su jo žmonėmis. „Garnio“ brolija nori nenori tampa sava, tarsi būtum jos narys.
Ir turbūt smagiausia būna, kai šių dviejų skirtingų pasaulių (skirtingų serijų) pagrindiniai veikėjai susitinka. Jų dėka kariaujančios šalys susitaiko, skandai liaujasi plėšę aralueniečius, aralueniečiai nustoja jų bijoti. Pagal taikos sutarties sąlygas vieni kitiems padeda gintis nuo priešų, prireikus aralueniečiai ir skandai skuba vieni kitiems į pagalbą. Susidūrus šiems dviem nepaprastai skirtingiems pasauliams dažnai kyla ir juokingų situacijų.
Mane žavi ir tai, kad autorius, abiejose serijose iškeldamas panašias vertybes, vis dėlto kuria labai skirtingus veikėjus, skirtingas situacijas, skirtingus pasaulius.
– Naujausia „Žvalgo mokinio“ dalis – „Žvalgo mokinys. Karališkasis žvalgas. Raudonosios Lapės klanas“ – pasirodė vos prieš keletą dienų. Galbūt galėtumėte papasakoti visiems Johno Flanagano pasaulių fanams, ko tikėtis šioje dalyje?
– „Karališkajame žvalge“ (12 ir 13 „Žvalgo mokinio“ serijos dalyse) matome šiek tiek komišką princesės virtimą tikra profesionalia žvalge (o tapti žvalgu išties ne juokas – reikia ilgus metus mokytis, treniruotis, lavinti įgūdžius; apie žvalgus netgi šnekama, kad jie burtininkai – tokie įspūdingi jų gebėjimai). Galima tikėtis, kad „Karališkojo žvalgo“ knygos sudomins ir mergaičių auditoriją. Kita vertus, joms gali būti sunku įšokti į jau seniai egzistuojantį žvalgų pasaulį, neperskaičius ankstesnių knygų.
Mane sužavėjo autoriaus kuriamas princesės ir žvalgo mokinės (pirmos mergaitės žvalgų tarnyboje) portretas. Norėdama prilygti bendrakursiams berniukams ji turi dirbti daug uoliau. Iš lepūnėlės princesės gal ir sunku to tikėtis, bet ji įveikia iššūkius ir tampa geriausia jaunąja žvalge.
Vertėja Viktorija Uzėlaitė šiuo metu jau verčia 14-tąją „Žvalgo mokinio“ serijos dalį, kurią planuojama išleisti dar 2022 metais.