Shin Kyung-sook romanas „Ri Džinė“ (lietuviškai išleido „Balto“ leidybos namai) nukelia į XIX amžiaus pabaigos Korėją, paskutinius Čosono karalystės metus. Tikrais įvykiais paremtame pasakojime viena ryškiausių Korėjos rašytojų, Lietuvos skaitytojams pažįstama iš Man Asian literatūros premija apdovanoto romano „Prašau, pasirūpink mama“, piešia Ri Džinės – našlaitės, sužavėjusios karalienę ir tapusios rūmų šokėja, – portretą bei pasakoja tragišką jos likimą.
Į Čosono karalystę paskirtas Prancūzijos pasiuntinys Kolenas de Plansi iš pirmo žvilgsnio įsimyli rūmų šokėją, net žinodamas, jog ši iki gyvenimo pabaigos liks vergė, prisipažįsta karaliui apie savo jausmus ir gauna leidimą ją vesti. Po kelerių metų Ri Džinė drauge su Kolenu palieka nuo pasaulio visiškai užsidariusią Korėją ir atvyksta į Paryžių, kur tvyrant la belle époque atmosferai gyvena laisvos moters gyvenimą, kartu su čia studijuojančiu korėjiečiu į prancūzų kalbą verčia ir leidžia Čosono literatūrą. Tačiau tėvynės ilgesys kelia skausmą ir kančias. Deja, sugrįžimas į pavydo ir intrigų persmelktus rūmus ne tik nesuteikia palengvėjimo, bet ir tampa tragiškas.
Kuo jus pakerėjo „Ri Džinė“?
Shin Kyung-sook „Prašau, pasirūpink mama“ (Martynas vertė ir šį romaną – red. past.) skaitytoją supažindina su šiuolaikine Korėjos buitimi, o „Ri Džinė“ – su XIX amžiaus Korėjos dvaro papročiais. Tiesą pasakius, daugybės terminų aš ir pats nežinojau, nes jie visiškai nebevartojami – tik istoriniuose serialuose, kai kurių neradau žodynuose, teko ieškoti enciklopedijose, žinynuose.
Įdomi romano atsiradimo istorija. Rašytojai į rankas pateko ištrauka iš išleistos prieš šimtą metų knygos apie Čosono karalystę. Joje buvo rašoma apie rūmų šokėją, kurią įsimylėjo Prancūzijos diplomatas, ir nors pagal tradicijas tai neįsivaizduojama, karalius ją diplomatui atidavė. Pora išvyko į Prancūziją, vėliau vėl grįžo į Korėją. Rašytoja pradėjo ieškoti daugiau informacijos, kelis kartus lankėsi Prancūzijoje, nagrinėjo dokumentus Korėjoje, bet apie šokėją nerado nė menkiausios užuominos. Iš vienos pusės, keista: tais laikais tarnaitės iki mirties priklausydavo rūmams ir neturėdavo teisės ištekėti netgi tada, jei už kokį prasižengimą būdavo išvaromos, tačiau nėra jokio įrašo apie šokėją, kurią karalius savo valia atidavė pirmajam Prancūzijos diplomatui šalyje? Tais laikais Prancūzijoje nebuvo korėjiečių, bet neliko nė menkiausios užuominos apie diplomato moterį iš Azijos, kaip rašoma minėtoje knygoje – žmoną, apie kurią tikrai turėjo kalbėti visas Paryžius?
Vis dėlto rašytojos tai nesustabdė, į tikrus istorinius faktus: sukilimus, karus, užpuolimus, reformas – ji sumaniai įpynė visiškai išgalvotą Ri Džinę. Vardas, tiesa, toks pat, kaip ir tame trumpame aprašyme. Tad tai tikra istorija paremtas išgalvotas romanas.
Versdamas romaną ir ieškodamas informacijos, minimų žmonių pavardžių, aptikau pirmo Prancūzijoje išleisto korėjietiško romano viršelį. Ir iškart supratau, kaip gimė viena iš romano scenų: puota Prancūzijos užsienio reikalų ministro namuose. Nuostabu, kaip autorė sumaniai įvairiausius faktus sudėliojo tapydama tiek Ri Džinės, tiek kitų, išgalvotų ir neišgalvotų, personažų portretus. Labai įtaigus ir pats romano stilius, rašytoja sugeba puikiai paveikti skaitytoją.
Ir dar – prieš imdamas į rankas knygą, skaitytojas turėtų žinoti vieną dalyką apie Korėją: iki 1980 metų šioje šalyje į moteris nebuvo kreipiamasi vardu. Jas vadindavo pagal gimimo vietą, uošviją, pavardę ar dar kaip nors, tik ne vardu. Dar visai neseniai buvo sunkiai įsivaizduojama, kad korėjietė eitų į mokslus. Stovėti prie puodų ir vaikams gimdyti jokių mokslų nereikia. Man atrodo, iki šiol Korėjoje yra pagyvenusių moterų, kurios nemoka skaityti.
Romano herojė Ri Džinė korėjietiškoje enciklopedijoje, nors yra fiktyvus personažas, vadinama pirmąja Korėjos feministe. Tai knyga apie pirmąją Korėjos moterį, kuri suprato, o gal tiksliau – turėjo progą pamatyti ir pajusti, kas yra laisvė.
Atrodo, kad pastaruoju metu visas pasaulis iš naujo atrado Pietų Korėją, jos kultūrą. Kodėl ši tokia tolima šalis tampa vis įdomesnė ir mums?
Manau, tam turi įtakos pati Korėjos istorija. Apie tai, tarp kitko, kalbama ir romane „Ri Džinė“. Korėja, kaip daugelis Rytų Azijos šalių, iki XIX amžiaus vidurio buvo visiškai užsidariusi tiek nuo kaimyninių valstybių, tiek nuo Vakarų pasaulio. Pirmoji iš miego pabudo Japonija. O gal tiksliau būtų sakyti – ją pabudino Vakarai, kai jų imperijos ėmė tiesti letenas į Rytus. Japonija suprato, kad jei nežengs koja kojon su Vakarų pasauliu, bus suvalgyta, kaip ir kitos kolonijos. Tad puolė ne tik viską modernizuoti ir vesternizuoti, bet po kurio laiko ir gana aktyviai eksportuoti savo kultūrą. Tarkime, modernusis Europos teatras buvo smarkiai paveiktas tradicinio Japonijos no teatro.
Korėja pasauliui atsivėrė šiek tiek vėliau (tiesą sakant, naudodamos netgi karinę jėgą, privertė būtent Vakarų imperijos), ir jai sekėsi ne taip gerai kaip Japonijai. Pažangą stabdė tiek vidiniai nesutarimai, tiek nenusisekusios reformos ir greičiausiai nuolatinis užsienio jėgų kišimasis. 1910 metais Korėją okupavo Japonija ir nors šalies modernizavimas tęsėsi, tačiau Korėjos kultūra, kalba buvo užgožtos, korėjiečius buvo stengiamasi paversti japonais.
Antrojo pasaulinio karo pabaiga korėjiečiams atnešė taip išsvajotą laisvę, bet kitokią, nei jie įsivaizdavo: pusiasalis buvo padalintas per pusę. Šiaurėje įsigalėjo komunistinė diktatūra, šalis pateko po geležine uždanga, iš po jos iki šiol nelabai bando išlįsti. Pietuose valdžią paėmė karinė diktatūra ir nors šalies ekonomika sparčiai augo, pakilimą lydėjo nuolatinės represijos, persekiojimai, netgi žudynės. Patiems korėjiečiams nebuvo leista išvažiuoti iš šalies. Tad nors juos pasiekdavo informacija iš užsienio (daugiausia iš JAV), korėjiečiai savęs neeksportavo. Šalies demokratizavimas prasidėjo tik po Seulo olimpinių žaidynių 1988 metais.
Tuo metu Korėja jau galėjo pasigirti viena stipriausių pasaulio ekonomikų, bet keisčiausia, kad jos kultūros populiarumo bumas prasidėjo būtent nuo Japonijos. Jau XXI amžiaus pradžioje japonai ėjo iš proto dėl korėjietiškos virtuvės, kimčių, sūdytų jūržolių, o didžiausias sprogimas tikriausiai įvyko 2003 metais, kai Japonijoje buvo parodytas ir didžiausio dėmesio sulaukė korėjietiškas serialas „Žiemos sonata“. Viskas, kas korėjietiška, pasidarė populiaru. Japonijos, tuo metu diktavusios madas, pavyzdžiu kaipmat pasekė ir kitos Azijos šalys. Europą žinios iš Korėjos pusiasalio pasiekdavo tik paaštrėjus abiejų Korėjų santykiams, o Rytų Azija jau ėjo iš proto dėl korėjietiškų serialų, dainininkų, korėjietiškos virtuvės, madų, šukuosenų, korėjietiška kosmetika apskritai laikoma viena geriausių. Tapo madinga apsilankyti Korėjoje – šalį užplūdo kinai, tailandiečiai, filipiniečiai, vietnamiečiai ir kt. Kadaise daugiausia užsienio turistų Korėja sulaukdavo iš Japonijos, o dabar kinai ir tailandiečiai nustūmė juos į trečią vietą. Juokaujama, kad kinų, mokančių korėjiečių kalbą, jau yra daugiau nei pačių korėjiečių. O meilės kalba Rytų Azijoje apskritai yra korėjiečių: jei nori pasirodyti labai romantiškas, geriausia meilę prisipažinti korėjietiškai. Tad nekeista, kad šis korėjietiškos kultūros bumas (vadinamoji Korėjietiška srovė) pasiekė ir Europą.
„Ri Džinė“ – jau ketvirtas jūsų iš korėjiečių kalbos išverstas romanas. Lietuviams patinka knygos apie Pietų Korėją?
Turiu pasakyti, kad korėjietiški romanai gana sunkiai skynėsi kelią į Lietuvą, nežinau, ar jie jau rado čia savo vietą. Galiu tik palyginti kelis išleistus romanus. Rodos, pirmoji korėjietiška knyga, Kim Young-ha apsakymų rinkinys „Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui“ (vertė Seo Jiseokas), didesnio atgarsio nesulaukė, nors autorius yra vienas populiaresnių ir žymesnių Korėjoje, netgi per korėjiečių kalbos kursus mums reikėjo jį skaityti.
Mano versta Hailji „Užupio respublika“ galėjo būti populiari, juk korėjietis parašė knygą apie Lietuvą. Kitas panašus romanas – Yi Munyolo „Lietuvaitė“. Tiesa, pasakojimo herojė yra Amerikos lietuvės ir korėjiečio dukra, tačiau vis tiek – Lietuva, ir dar taip egzotiškai.
Taip pat išverčiau Han Kang „Vegetarę“ ir Shin Kyung-sook „Prašau, pasirūpink mama“. Šiose knygose, nors sunkte persunktose korėjietiška buitimi, keistais rakandais, nesuprantama kultūra, atvirai ir skausmingai kyšo bendražmogiškos temos. Ypač romane „Prašau, pasirūpink mama“: mama – tas žmogus, kurį turime kiekvienas, kurį mylime visiškai vienodai, nepriklausomai nuo to, kuriame Žemės kampelyje ar kuriuo laikmečiu būtume gimę. Galbūt todėl šie romanai tokie populiarūs ne tik Korėjoje, bet ir kitose pasaulio šalyse.
Pietų Korėjoje gyvenate keliolika metų. Kaip susižavėjote šiuo tolimu kraštu?
Rytų kraštai mane traukė nuo vaikystės, nežinau, gal tiesiog tai buvo egzotika. Tačiau tais laikais apie juos galėjome sužinoti ne per daugiausia: sausa informacija enciklopedijose, keletas išspausdintų apsakymų ir romanų, per televizorių kartais parodomas japoniškas animacinis filmas „Batuotas katinas“. Rytai traukė tikriausiai ne mane vieną, vyresnės kartos atstovai dar prisimena, kaip kino teatrų salės lūždavo, kai tik rodydavo indiškus filmus.
Daugiausia informacijos turbūt buvo apie Japoniją. Man atrodo, esu perskaitęs visus sovietiniais laikais išleistus japoniškus romanus ir apsakymus, bet, reikia pripažinti, jų irgi buvo nelabai daug. Kai studijavau matematiką Vilniaus universitete, tuo metu dar Orientalistikos centras visiems universiteto studentams siūlė studijuoti ir antrą specialybę – japonologiją, tad, savaime suprantama, be jokių klausimų ją pasirinkau.
Vėliau, gilindamas kalbos žinias Japonijoje, sužinojau apie galimybę važiuoti į Korėją studijuoti korėjiečių kalbos. Tuo metu Lietuvoje tikrai nebuvo jokių korėjistikos studijų, pamaniau, kad būsiu vienas pirmųjų lietuvių, kuris kalbės korėjietiškai. Be to, žinojau, kad korėjiečių ir japonų kalbos labai panašios, tad kitą kalbą išmokti bus lengviau. Po kiek laiko pagal kitą programą vėl išvažiavau į Korėją, šįkart – daktaro laipsniui įgyti, o studijuoti pasirinkau korėjiečių kalbotyrą. Tad į klausimą, kodėl būtent Pietų Korėja, galiu atsakyti: beveik atsitiktinai. Tiesiog gyvenimas taip susiklostė.
Šiemet sukanka trylika metų, kai, atvykęs antrą kartą, šios šalies vis dar nepalieku. Pradžioje buvo studijos, vėliau – įvairūs vertimai, kitokie darbai. Dabar irgi užsiimu vertimais, be to, dirbu viename korėjietiškame startuolyje.
Viename interviu džiaugėtės, jog Seule palankus klimatas gyventi. Gal tai ir paskatino čia įsikurti?
Kas laiko mane šioje šalyje, tiksliai pasakyti negaliu, bet tikrai viena iš priežasčių pasilikti buvo klimatas. Nors Korėjoje irgi yra žiemos, kartais būna gana šalta, pučia žvarbūs Sibiro vėjai, tačiau tas laikotarpis čia gerokai trumpesnis. Be to, net ir žiemą beveik visada šviečia saulė, naktys ne tokios ilgos, dienos ne tokios trumpos.
Sužavėjo mane ir gamta. Prisimenu, kaip pirmaisiais metais vasarą eidavau į paskaitas keliu, apsodintu kinrožėmis, tai nacionalinė Pietų Korėjos gėlė. Ir kiekvieną rytą, diena iš dienos, galvodavau, kad norėčiau šias gėles nuolat čia matyti. Nors Seulas – milijoninis miestas, metropolija – viena didžiausių pasaulyje, gamtos netrūksta. Gyvenu beveik miesto centre, tačiau vos penkios minutės pėsčiomis – ir jau esu miške. Pavasarį jis apsipila įvairiausiais žiedais, rudenį nusidažo ryškiausiomis spalvomis. Neseniai svečiavosi keliautojas danas, bandantis aplankyti visas pasaulio šalis nė karto neskrisdamas lėktuvu. Korėja jam buvo, atrodo, jau 188-a šalis. Jį irgi sužavėjo, kad didmiesčio centre randi mišką. Tiesa, jis atsodintas. Vaikštai po kalną ir kartais atsiveriančiose properšose, specialiai tam įrengtose apžvalgos aikštelėse, gali gėrėtis miesto panorama: dangoraižiai, iš visų pusių miestą gaubiantys kalnai, per centrą tekanti plati upė.
Visai neseniai su pažįstama prancūze važiavome iš pietinio Seulo į šiaurinį (per miestą teka beveik kilometro pločio upė, dalijanti jį į dvi dalis). Ir pažiūrėjęs į tuos abiejuose krantuose kylančius dangoraižius, kalnus, parkus, daugybę tiltų, spindinčią saulę pasakiau: „Man patinka šis miestas.“ O ji atsakė: „Būna dienų, kai nori viską mesti ir bėgti iš čia, bet užtenka pervažiuoti per vieną tiltą, kad suprastum – ne, visgi noriu čia gyventi.“
Iš tikrųjų, kaip mes sakome, ne žmonės renkasi Korėją, o Korėja renkasi žmones. Ji arba sugeba kuo nors užkabinti ir nepaleisti, arba ne. Nemažai lietuvių studentų, atvykusių studijuoti pusmečiui, išvažiuoja neatsigręždami ir nė nemano į šitą pusę pažiūrėti. O kiti, kaip aš, nusėda.
Kas buvo sunkiau – perprasti korėjiečių kalbą ar prisijaukinti visiškai kitokią kultūrą? Žurnalistams esate pasakojęs, jog korėjiečiai labai tiesmuki, naujo pažįstamo iškart paklausia amžiaus ir pasidomi, kiek gali išgerti...
Išmokti korėjiečių kalbos nebuvo sunku: ji panaši į japonų, tad studijos tikrai nevargino. Kultūra iš dalies primena japonų, tačiau šokiravo būtent tas tiesmukumas, visiškai nebūdingas japonams. Klausimų apie amžių ir gėrimą jau buvau girdėjęs Japonijoje, tad jie labai nestebino, tik šiek tiek erzino. Ypač sunku buvo priprasti prie klausimo, ar mėgsti išgerti? Nes jis reiškia visiškai ne tai, ką mes suprastume. Jei žmogus nemėgsta išgerti, Rytų Azijoje reiškia, kad jis visiškas abstinentas, na, gal, pasitaikius rimtai progai, gurkšteli šampano. O jei sėdėdamas su draugais išgeri bokalą alaus, jau turi į klausimą atsakyti „taip“. Bet net ir žinant tai buvo sunku prisiversti teigiamai atsakyti.
Ar yra daugiau dalykų, kurie jus Pietų Korėjoje iki šiol stebina?
Tikriausiai jau niekas nestebina. Kai kurie dalykai tiesiog erzina. Tarkime, vairavimo kultūra. Dabar viskas šiek tiek keičiasi, tačiau prie perėjos, kur nėra šviesoforo, gali stovėti nors ir visą dieną – niekas nesugalvos sustoti ir praleisti, kol nenužengsi nuo šaligatvio. O kai kur nedrąsu taip elgtis, nes mašinų srautas – nesibaigiantis.
Kai būna kamščiai, net matydami, kad niekaip nesugebės pervažiuoti sankryžos, nes už jos eilė ir mašinos niekur nejuda, korėjiečiai ir mirksint geltonam šviesoforo signalui vis tiek įvažiuos į ją, sustos ir taip visiškai sustabdys judėjimą. Šią problemą dabar stengiamasi spręsti, piko valandomis judresnėse sankryžose stovi pareigūnai ir reguliuoja eismą: net degant žaliai šviesai neleidžia važiuoti, jei už sankryžos kamštis. Tiesą pasakius, pasitaiko vairuotojų, kurie visa tai tiesiog ignoruoja.
Kaip perprasti šias nerašytas kitos visuomenės taisykles ir įsilieti į ją?
Negaliu pasakyti, kad tos taisyklės tokios jau nerašytos. Mokantis korėjiečių kalbos mums per paskaitas pasakodavo, kaip reikia elgtis su vyresniais, kaip į juos kreiptis. Be to, korėjiečių kalboje yra šeši mandagumo lygiai, tad mokantis gramatikos iškart paaiškinama, kokioje situacijoje kurią veiksmažodžio galūnę reikia vartoti. Dar yra mandagumo priesagos, skirtingi žodžiai, tad jau pati kalbos struktūra rodyte rodo, kad čia viskas sustyguota, viskas turi savo vietą, ir negali to nepaisyti.
Kitas taisykles išmoksti bendraudamas su korėjiečiais, matydamas, kaip jie elgiasi, ir iš... serialų. Mokantis korėjietiškai netgi skatinama žiūrėti serialus, ir tikriausiai ne tik dėl kalbos. Gal dabar rečiau pasitaiko, bet anksčiau kiekvienam užsieniečiui, kuris mokosi kalbos, korėjiečiai labai mielai pasakodavo, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Kartais jie papasakoja, kartais pamoko, ypač jei užsienietis gana laisvai kalba korėjietiškai: „Va šitaip, kaip ką tik padarei, negalima, reikia daryti šitaip.“ Tarp kitko, taip yra ir su gėrimo kultūra, nes gėrimas – neatsiejama korėjiečių gyvenimo dalis: reikia žinoti, kas turi įpilti, kaip įpilti, ką daryti, kai tau pila, kaip gerti ir t. t.
Žinau, kad kartais man daro nuolaidų ar tiesiog nekreipia dėmesio, jei ką nors padarau ne taip, nes vis tiek mano, jog vakariečiai niekada iki galo nesupras subtilių korėjiečių sielų (jie, tarp kitko, iš dalies pripažįsta, kad subtilių vakariečių sielų irgi iki galo nesupras), tačiau visgi kartais tenka išgirsti pastabų, dažniausiai iš artimesnių žmonių.
Reikia prisipažinti, kad ilgiau čia pagyvenę užsieniečiai kartais sąmoningai, viską žinodami nusižengia korėjiečių mandagumo taisyklėms. Aš kartais, vadovaudamasis korėjietiškais standartais, šoku į akis kalbėdamas su vyresniais žmonėmis, jei tikrai nesutinku su jų nuomone.
O kokie korėjietiški papročiai jau įaugo į kraują?
Nevisiškai korėjietiškas, labiau japoniškas ir šiaip būdingas visai Rytų Azijai lankstymasis. Lenkiuosi pasisveikindamas, atsisveikindamas, dėkodamas, atsiprašydamas, nesvarbu kur – restorane kalbėdamasis su padavėju, parduotuvėje imdamas grąžą iš kasininkės, netgi muziejuje paklausęs valytojos kelio į tualetą. To net nepastebiu, tad atrodo keista, kai atvažiavę užsieniečiai nustemba, kad po žinių diktoriai atsisveikindami su publika irgi nusilenkia. O kaip kitaip turėtų būti?
Kitas paprotys: viską paduoti ir paimti abiem rankomis. Netgi sveikinantis. Jei kas ištiesia ranką pasisveikindamas, mano kairė iškart savaime tiesiasi prilaikyti dešinės. Nes taip yra mandagu. Ir dar, žinoma, lenkiuosi per juosmenį.