Šiemet leidykla „Rara“ išleido McCarthy’io magnum opus laikomą knygą „Kraujo meridianas“. Negailestingai žiaurus, savo grandioziškumu pribloškiantis – tai romanas apie bešeimį keturiolikmetį vaikį, kuris prisijungia prie nusikaltimais pagarsėjusios Glentono gaujos. Šiame epinio užmojaus pasakojime nagrinėjamos moralės temos, naujai žvelgiama į teisuolišką Laukinių Vakarų vaizdavimą ir amerikietiškosios svajonės mitą.
Ilgai laukto romano pasirodymo proga susėdame pokalbiui su knygos vertėju Vidu Morkūnu. Susitikę jo pamėgtame skaitytų knygų knygyne „Mint vinetu“, kalbame apie kelerius metus trukusį vertimo procesą, iškilusius iššūkius ir jo santykį su „Kraujo meridianu“.
– Verčiate iš anglų, lenkų kalbų, rašote trumpąją prozą, esate išleidęs ir poezijos rinktinę. „Kraujo meridianas“ – didelės apimties, tirštas tekstas. Kuo iki šiol turėtos patirtys – tiek kaip vertėjo, tiek kaip rašytojo – padėjo pasirengti šiam vertimui? O gal kaip tik pakišo koją?
– Iš tikrųjų dar nebuvo tokios patirties. Nors kažkodėl smurto mano verčiamose knygose nuolat pasitaikydavo, jis buvo visai kitokio tipo. Pavyzdžiui, verstose septyniose Andrzej Sapkowskio knygose, smurtas aprašytas su ironija. Ne tai kad norėčiau autorių kažkaip nužeminti, bet jis butaforinis, truputį skirtas palinksminti. Buvo smurto ir Tea’os Obreht knygoje „Tigro žmona“ – ten tikri prisiminimai.
Kai perskaičiau „Kraujo meridianą“, lyg ir pamačiau autoriaus Cormaco McCarthy’io santykį su smurtu. Pasidomėjau istoriniu fonu ir suvokiau, kad smurtas yra ne tyčia pagąsdinti skaitytoją, ne kažkoks išsidirbinėjimas, o natūralus. Ir kitos jo knygos rodo, kad jis baisius, žiaurius dalykus mato natūraliai, gana natūraliai ir perteikia. Tokie apmąstymai lydėjo pasiruošimo laikotarpį, tai, ko gero, gal kažkiek ir atstojo tokios knygos patirties nebuvimą.
– Romanas laikomas vienu svarbiausių XX a. Amerikos literatūros kanoninių tekstų, savo turtinga kalba keliantis iššūkį ir gimtakalbiams. Kaip ir daugelis grožinės literatūros vertimų, tai didelė atsakomybė. Pasidalinkite, kaip pasiryžote tokiam tekstui. Ar tai jūsų neišgąsdino?
– Ne, manęs neišgąsdino. Kažkaip man lyg ir pavyksta – kas yra būtina vertėjui – įsijaučiant į verčiamą tekstą tuo pat metu nepersiimti jo: aš nesapnuoju naktimis košmarų, priklausomai nuo to, kokią baisią knygą verčiu. Įsijaučiu, bet tai neapsigyvena manyje, kažkur sieloje. Galbūt galima kalbėti, kad turėjau šiokios tokios patirties: skaitytojai kartais stebisi – „Kaip tu gali? Juk taip baisu, taigi ten vien baisybės“. Tai nereiškia, kad lieju kraują ar kankinuosi. Visada stengiuosi žiūrėti iš literatūrinės pusės – kaip padaryta, meistriškai ar ne. Jeigu verčiu apie meilę, juk neturiu įsimylėti, jeigu verčiu apie savižudžius, nesugalvoju, kad man reikėtų pabandyti...
Įsijaučiant į tai, ko reikia vertimui, aš atsiriboju. Aišku, man skaudus „Kraujo meridiane“ pavaizduotas blogis ir man atrodo, kad knyga yra pesimistinė, bet aš netampu nuo to pesimistu. Mąstau apie blogį ir gėrį, kuris stipresnis, bet mano pasaulėžiūra nepasikeičia nuo to, kokią knygą verčiu. Negali taip savyje be paliovos kelis kartus per metus persivertinėti – ateis kita knyga, reikės kažko visiškai kito, gal bus visiškai kita pasaulėžiūra.
– McCarthy’io knygos pasižymi ir filosofiniu daugiasluoksniškumu. Viena iš pagrindinių romano ašių – blogio idėja. Pasakojime gausu biblijinių motyvų, tarp kurių ir blogio neišvengiamumas, čia ir Tomo Hobso karas kaip prigimtinė būklė. Tekstas persisunkęs ne tik krauju, bet ir smurto metafiziškumu, Friedricho Nyčės nihilizmu, čia sutinkamas ir antžmogiškas personažas teisėjas Holdenas. Ar kuri iš šių filosofijų jums buvo artima?
– Pritarčiau blogio vaizdavimo būdui. Mano žmona kaip tik skaito „Kraujo meridianą“ ir ji su abejone vertina tai, kad tarsi nėra konkretaus personažų tikslo – joja tai šen, tai ten, kažką nužudo, kažko nenužudo. O aš kaip tik galvoju, kad gal tai ir buvo McCarthy’io metodas įamžinti blogį, parodyti, kad jis gali bet kur prasidėti, nežinia kur pasibaigti. Drįsčiau spėti, jis tyčia vaizdavo tokį neapibrėžtumą, dėl kurio nežinia, kur susidursi su blogiu, kada jis atsiranda, baigiasi. Nenoriu neskaičiusiems skaitytojams atskleisti siužeto, bet jeigu teisingai supratau autoriaus mintį, jis galų gale pasako – vieni dalykai miršta, žūsta, užgęsta, o blogis tarsi amžinas. Pasiekus tikslą blogis nesibaigia. Pritariu tokiam vaizdavimo būdui. Nepamanykit, kad lyginuosi, bet pats galbūt taip be pradžios ir be pabaigos vaizduočiau gėrį.
– Grįžkime prie paties vertimo proceso. Kaip jums sekėsi dorotis su tekstu? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Prisipažinsiu, kai kur buvo labai sunku. Kai kuriose vietose negalėdavau suprasti, kas turima omeny, kodėl į tekstą įsiterpia užuominos apie liudininką, kaip, tarkim, teisėjo ginče su Vebsteriu ar kitur, tad teko gilintis į filosofiją, mąstančią apie liudininką-stebėtoją. Man pasirodė, kad stebėjimo motyvas knygoje gana svarbus. Nelengva buvo perteikti nuolat stebimų kraštovaizdžių grožį, kartais tekdavo netgi ant popieriaus braižyti taškus, iš kur žiūri stebėtojas, braižyti kelius, kaip jie susikerta, nuolat žiūrinėti žemėlapius, ypač senesnius, ieškoti ten vietovių. Gal tai ir yra jūsų minėta patirtis – kartais prisimenu kaip įveikiau kokią seniai verstą knygą, tad kaip dabar neįveiksiu šios. Ir, tikiuosi, sukaupiau naujos patirties kaip tvarkytis su tekstu.
Vien buvo neįprastas tiesioginės kalbos skyrimas – nei brūkšnio, nei kabučių, dažnai net nekeliant į naują pastraipą. Leidėjui pritarus, palikau, kaip skirta originale. Buvo daug ispanų, kai kur ir prancūzų, vokiečių kalbos intarpų – atrodo, nieko sudėtingo, bet sekundė prie sekundės ir žiūrėk – jau susidaro minutė ar kelios. Ypač kai yra vietos, kur pasako ispaniškai, tada angliškai, tada vėl ispaniškai – turi vis atsitraukinėti. Niekada nesu daręs kitaip – niekada neatidėlioju, jei čia sunki vieta arba kas nors keblesnio. Visą savo vertėjo karjerą taip ir verčiu: iš eilės, nieko nepraleisdamas, neatidėliodamas, kad šį gabaliuką išversiu, kai būsiu geresnės nuotaikos. Net ir tai kartais sudaro šiokių tokių sunkumų, nes jauti, kaip norėtųsi tiesiog versti versti versti, o reikia knebinėtis po kitų kalbų žodžius.
Šiokia tokia, gal ir nelabai didelė kliūtis – anotacijos, trumpi skyriaus turiniai, kuriuos vis dėlto praleisdavau ir, tik išvertęs skyrių, grįždavau surašyti tiksliai. Vis stebėjausi, McCarthy’is kartais paskiria vieną anotacijėlės dalį vienam paminėtam žodžiui visame skyriuje. Kartais nerasdavau, tad tekdavo raustis po jau išverstą tekstą arba po originalą ir žiūrėti, kodėl vienas ar kitas dalykas anotacijoj paminėtas. Nedaug tokių atvejų buvo, bet negalėdavau suprasti, kodėl pasikeičia pasakojimo laikas, kaip būtąjį kartinį staiga pakeičia esamasis. Palikau taip, nesiryžau vienodinti.
Aišku, tai smulkmenos. Pagrindinės problemos slypėjo pačiame tekste, ypač kur rašytojas nukrypsta į metafizinius, mokslinius, geografinius dalykus. Arba teksto vietos, susijusios su horizontu – reikėdavo labai tiksliai pamatyti vaizdą, nes kai kur ne visai aišku, ar tai vizijos, ar tai iš tikrųjų vyksta tolumoje. Bėgimu su kliūtimis nepavadinsi – tai buvo lėtas slinkimas su kliūtimis (juokiasi).
– Pilnas knygos pavadinimas: „Kraujo meridianas, arba saulėlydžio gaisai vakaruose“. Ką, jūsų manymu, tai reiškia?
– Meridianas, man atrodo, reiškia kruviną ribą: tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Meksikos, galbūt patetiškai skamba – tarp gėrio ir blogio. Netgi galvojau pavadinti „Kraujo dienovidžiu“ ar „Kruvinu dienovidžiu“, paskui likau prie tarptautiškesnio pavadinimo. O „saulėlydžio gaisai vakaruose“, drįsčiau spėti, yra tarsi McCarthy’io fono nusakymas – saulėlydžių knygoje daug. Manau, kad jis tokią paantraštę pridėjo ne norėdamas nusakyti, kur kada kas vyksta, bet labiau papoetindamas tokį geografišką pavadinimą. Tarp kitko, išversti paantraštę buvo pats pirmasis nedidelis iššūkis. Nes originale „vakaro raudonis vakaruose“, tačiau tai nei šis, nei tas.
– Knyga pristatoma kaip istorinis romanas, vesternas arba antivesternas. Gal galėtumėte pakomentuoti, kuo ypatingas šis romanas žanro prasme? Kuo tai svarbu pasakojimo struktūrai?
– Nelabai suprantu, kodėl vadinama antivesternu. Tai yra vesternas, tiesa, mano akimis trūksta vieno svarbiausių elementų – keršto. Visa kita yra: dulkės (man privaloma vesterno dalis), blogas, geras veikėjai... Nors galbūt antivesternas todėl, kad čia gerų nelabai tėra. Kita vertus, vaikį ir buvusį kunigą Tobiną priskirčiau prie geresnių. McCarthy’io kūrybai vesternas buvo svarbus žanras, matyt, jo pasaulėžiūrai tinkamas – per tai galima rodyti pagrįstą smurtą, besaikį žiaurumą, gėrio ir blogio kovą, karą, apie kurį nemažai kalbama.
– Parašyta remiantis tikromis asmenybėmis ir plėšikavimais bei žudynėmis JAV ir Meksikos pasienyje 1848-aisiais, istorija itin imli interpretacijai. Kaip keitėsi jūsų suvokimas, apie ką šis pasakojimas? Galbūt liko iki šiol neįmintų paslapčių?
– Nebent tai, kad turbūt iki galo taip ir neišsiaiškinau, kas yra realūs faktai, o ką McCarthy’is prikūrė. Tekste buvo tokių įspūdingų vietų ir man liko įdomu, ar jis kažkur aptiko informacijos apie kūdikiais apkarstytą krūmą, parako gamybos procesą. Pagaliau, tai ne taip ir svarbu. Tikiuosi, kad neišsiaiškinti dalykai vertimui neatsiliepia, labiau smalsumui. Turiu prisipažinti, kad iš pradžių, kol nepradėjau domėtis ta istorine terpe, maniau, kad jis viską sukūrė. Nežinojau apie skalpų supirkinėjimą, kad Glantono gauja ir kai kurie asmenys iš tikrųjų buvo.
Kai susiklostė visa panorama, vaizdas tikrai pasidarė gerokai pilnesnis. Juo labiau, vertimas yra toks procesas: iš pradžių perskaitai knygą, tarsi viską žinai, kas ten bus, pamatai autoriaus stilių, bet vis tiek verčiant sakinys po sakinio paveikslas pildosi – nesvarbu, kad jau esi perskaitęs. Galbūt galėčiau palyginti – iš toliau matai korį, jis atrodo įspūdingai, žvilga medus akutėse, bet kai prisiartini – verti kiekvieną akutę lyg sakinį, pamatai, kad korys nėra toks plokščias ir vienodas, kaip iš tolo. O čia lyg pro mikroskopą pamatai, kad kiekvienoje akutėje yra subtilybių. Tada vėl atsitrauki atgal ir matai tik plokščią vientisą vaizdą, bet jau žinai, kad pirminis įspūdis buvo klaidingas. O kitas dar nežino, nes nepriėjo pakankamai arti – neperskaitė.
Vertėjo palanki situacija, netgi palankesnė negu skaitytojo, nes neprabėgs kažkurio puslapio. Visada stebiuosi išgirdęs, kad yra žmonių, kurie skaitydami knygą praleidžia gamtos aprašymus – ar mažiau susikaupęs, ar jam ne taip įdomu. O vertėjas negali taip prabėginėti, visą korį turi būti kruopščiai išžiūrėjęs, išspaudęs, išminkęs, ištyrinėjęs. Negali sakyti: „Ai, čia bus gerai ir taip tas puslapis“. Nebent tas puslapis iš esmės tuščias, tik kokie du paskutiniai skyriaus žodžiai perkelti iš ankstesnio. Labai mėgstu tokius puslapius (juokiasi).
– Romanas žymus įtaigiais aprašymais: įspūdinga, atšiauri gamta ir prievarta bei smurtas, vis labiau įsigalintys pasakojime. Tai įsimintini vaizdiniai, prie kurių vertėjui tenka praleisti daugiau laiko nei skaitytojui. Minėjote, kad pavyko išlaikyti distanciją ir tekstas jūsų nepaveikė, bet galbūt kažkas išliko atminty?
– Tokių nemažai, pabandysiu prisiminti ne chronologine ar hierarchine tvarka. Įstrigo šokanti meška – labai mėgstu tokius netikėtus vaizdinius. Įstrigo ir kaulų sankaupos prie upelio – ryškiai mačiau tą vaizdą. Pagalvojau, jeigu bus filmas, garantuotai išnaudos tai. Labai įstrigo ir dykumos, išdžiūvę ežerai, mulo kritimas nuo kalno – labai aiškiai aprašyta šviesotamsa, šešėliai. Aišku, įspūdingai aprašytos ir vietos, kur teisėjas filosofuoja, veikėjų dialogai, bet man labiausiai įstrigo tai, kas regima: kaip vėjyje plazda fokusininko šeimos laikoma drobė, prieš buriant likimus – oi, geras buvo gabaliukas (kikena). Nenoriu pernelyg atskleisti, bet įspūdingas ir vaikio susidūrimas su vaikais kaulų rinkėjais, ką galima būtų interpretuoti kaip susitikimą su praeities savimi. Tas teisėjo kaip šokančio blogio motyvas... Yra Sigito Gedos dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis, o yra ir griežiantis smuiku, šokantis blogis.
– Skaitydama vertimo juodraštį žymėjausi žodžius, kurių reikšmių nežinojau net ir iš konteksto... Tikrai labai turtinga kalba, vertimas išties įspūdingas...
– Malonu. Buvo labai sudėtinga, nesugalvojau, iš kur ištraukti XIX a. amžiaus ne itin išsilavinusių žmonių kalbą – ar rašyti pirmųjų mūsų lietuviškų laikraščių kalba? Galų gale bandžiau apsistoti ties tarpiniu variantu – ir kad jaustųsi ne visai dabartinė kalba, ir kad nebūtų visiška egzotika. Nežinau, skaitytojai pasakys, ar nekliūna. Iš pradžių buvo sudėtinga pagauti tą skambesį.
– Jums beverčiant romaną, mirė autorius. Ar tai kaip nors paveikė jus, jūsų darbą? Ar į tekstą žiūrite barthesiškai? Galbūt yra kažkas, ko norėjote paklausti paties rašytojo?
– Vertimas užtruko dėl įvairių priežasčių, ne tik dėl teksto sudėtingumo... Kai atėjo žinia, truputį sukeikiau save: „Na ką tu darai? Net autorius suspėjo numirti...“ (abu juokiamės)
Kita vertus, kai autorius gyvas, jeigu jis nėra garsenybė, o McCarthy’į turbūt galima tokiu laikyti, egzistuoja tikimybė, kad gali tekti ir susibendrauti. Kartais tikimybė gal ir nedidelė, bet ji teoriškai egzistuoja. Tai pasakysiu tiesiai – suprantu, kad net jei ir McCarthy’is nebūtų miręs, nebūtų tos tikimybės – jis ir per senas, ir per garsus... Bet aš būčiau bijojęs...
– Kodėl?
– Per didelis autoritetas. Tik nepamanykit, kad aš lengviau atsikvėpiau, kai jis numirė (juokiamės). Jeigu būtų tokia galimybė, net nežinau, ar norėčiau – juk ir kitas autorius gali pasitaikyti. Esu susidūręs su situacija, kai verčiau pačią pirmą debiutinę T. Obreht knygą, jau minėtą „Tigro žmoną“, reikėjo paklausti autorės, kas man buvo neaišku, tai jokių prieigų nebuvo. Išleido debiutinę knygą, o ji jau apstatyta užtvarais, agentūromis. Man tik buvo perduota, kad autorė atsako į klausimus, nors iš tikrųjų nežinau, gal visai ne ji atsakė. Tai ką bekalbėti apie tokį grandą kaip Cormacas McCarthy’is.
– Kaip manote, kuo šio rašytojo kūryba mums reikšminga šiandien? Kodėl lietuvių skaitytojams turėtų būti įdomi Laukinių Vakarų istorijos interpretacija?
– Gali pasitaikyti žmonių, kuriems įdomu istoriniai elementai literatūroje, nesvarbu, kaip toli nuo mūsų vyksta veiksmas. Net ir nesidominčiam istorija ten tikrai įdomios realijos: sumaištis, žemių nepasidalinimas. Bet svarbiausia yra tai, kad gera literatūra, o ypač su etiniu pagrindu, savaime turi būt įdomu.
Man atrodo, tokias knygas kaip McCarthy’io reikia ypatingai vertinti, nes joms popierius tikrai neišeikvotas, o panaudotas pagal paskirtį. Galim aktualijų net ir neieškoti – vyksta gėrio ir blogio kova, nors ir skamba kažkaip patetiškai, banaliai. Ir kažkas iš perskaičiusių knygą gali pasakyti, kad nėra jokios kovos ir galbūt bus teisūs. Kiek skubama prileisti kažkokių naujovių – tikrai niekas nenukentėtų, jeigu jos nebūtų išleistos. Man atrodo, kad ši knyga aktuali ir reikalinga kaip meno kūrinys, paradoksaliai tik dabar atėjusi. Ačiū leidyklai RARA.
– Galiausiai, norėtųsi paklausti kai ko, kas išduotų siužetą knygos neskaičiusiems skaitytojams. Romanas plačiai žinomas dėl savo paslaptingos pabaigos. Jau truputį užsiminėte, ką ji simbolizuoja?
– Epilogas yra atskiras. Tikiuosi, nepaveiksiu norinčių įsigyti knygą neigiamai – skaičiau kažkur anglakalbėse interneto platybėse, kam jo reikėjo, kažkas liko nesupratę. Jis keistai pridėtas, bet tebūnie – gal jis buvo būtinas rašytojui. Bet jeigu kalbame apie pabaigą su meška ir tuo, kas įvyksta iki epilogo, tai man atrodo, kad pasireiškia pesimizmas. Nežinau, ar paties McCarthy’io – gal jis tik sukūrė pesimizmą. Suprantu, kad sakoma – blogis yra neįveikiamas. Jis gali pasislėpti, užsimaskuoti išsilavinimu, mąstymu, gali retkarčiais ko nors pasigailėti, nepražudyti, bet bendras blogio minusas vis tiek išlieka, kad ir pridengtas mokslinėmis žiniomis ar kalbomis apie Dievą. Man atrodo, kad tai ir yra pesimizmas. Visiškam blogiui gyvybės atėmimas nėra pakankamas, reikia ją dar išniekinti.
