Kažin, ar aktoriams svarbu tie apdovanojimai – juk jie gali viską suvaidinti ar įsivaizduoti, kad yra gavę nors ir pačią norimiausią premiją... Visgi, V. Petkevičius neslėpė, kai dirbi nuoširdžiai ir daug – norisi, kad tavo darbą kažkas įvertintų. „Manau, kad tai labai svarbu kiekvienam žmogui – aktoriui ar ne. Tuomet pagalvoji, kad, ko gero, eini teisingu keliu – tai svarbiausia“, – pažymėjo V. Petkevičius.
2 procentai talento ir 98 proc. darbo
– Ar nebuvo momentų, kai suabejojote aktoryste kaip profesija? Aktoriai vienbalsiai tvirtina, kad šioje srityje yra sudėtinga išsilaikyti, o atiduoti reikia daug...
– Iš tikrųjų, reikia labai daug atiduoti... Niekada neabejojau, net tada, kai mano dėstytoja Dalia Tamulevičiūtė nelabai manimi tikėjo. Nebuvau jos numylėtinis, visą laiką gaudavau prastus pažymius, bet savimi tikėjau, kad galiu būti aktorius. Ne dėl to, kad garbė, šlovė, ar dar kažkas... Tiesiog norėjosi idėjas, mintis perteikti personažų pagalba. Man atrodo, kad pavyko įgyvendinti.
– Esate vienas iš garsiojo legendinės režisierės D. Tamulevičiūtės dešimtuko aktorių. Muštras, disciplina, studijų metu patirti įspūdžiai išliko visam gyvenimui? Galbūt, kaip Jūs sakote, nebuvote mylimas, nes į jus dėjo dideles viltis ir nenorėjo išlepinti?
– Visgi, kokia padėtis yra su tuo talentu dabar – ar ilgainiui nepasikeitė į jį požiūris? Tarsi žemesni reikalavimai, nei buvo anksčiau? Ką apie visa tai galvoja tokio kalibro aktorius kaip Jūs?
– Žinote, anksčiau dėmesys aktoriams buvo daug didesnis. Nors ir sovietinis laikotarbis, bet patys žmonės buvo labai susidomėję kultūriniais įvykiais. Prisiminus Jaunimo teatro istoriją – netgi atsinešdavo sudedamas loveles į kambarėlį prie kasų, ten nakvodavo, kad iš ryto gautų bilietus į spektaklį... Dabar viskas absoliučiai pasikeitę, neįmanoma net įsivaizduoti, kad taip buvo.
– Tačiau einama, tarytum, gera linkme, bent jau kalbant apie bilietus. Pavyzdžiui, į spektaklį „Miegantys“ ar operą-performansą „Saulė ir jūra“ – bilietai išpirkti akimirksniu, liko tik galimybės apsilankyti juose pavasarį...
– Ačiū Dievui, kad eina į gerąją pusę. Manau, kad be teatro, be kultūros žmogus vis tiek yra apribotas; Tos kultūros labai daug kur pasigendu, matau, kad jos trūksta ir visuomeniniame gyvenime, tarp politikų, daugelyje kitų sričių...
Kultūra podukros vietoje
– Kodėl taip atsitiko, – žengėme žingsnį atgal?
– Kultūra visą laiką buvo podukros vietoje. Labai atsainus požiūris – pinigėlių kultūrai vis mažiau skiriama, kai šitaip žiūrima – negali būti gerai. Pirmiausiai pinigai skiriami ekonomikai, politikai, o kultūrai... Jei liks gerai, jei ne – paimsim truputį, užkišim skyles. Taip negali būti, jokiu būdu.
– Vis dar gyvas įsivaizdavimas, kad menininkai gali, va, šiaip sau save rodyti, džiaugtis pačia galimybe tai daryti?
– Toks požiūris yra. Ai, vis tiek jiems nemokėsime, kadangi pasišventę žmonės, toliau darys, be pinigų... Tai rodo mūsų galvų požiūrį į menininkus, į kultūros darbuotojus. Jei jis pasikeis – ir bus viskas visiškai kitaip.
– Kaip dėl jūsų paties karjeros – kokie planai? Turite svajonių? Jei taip – ar visos pildosi, o gal yra neįkandamų?
– Teatro ir kino aktorių universalumas stebina. Atrodytų, jei aktorius apsipranta teatre, jam gerai, tai kino pasaulyje jis turėtų jaustis visiškai priešingai, tarsi ne savo vietoje. Kaip pasisekė to abipusiškumo pasiekti?
– Išvis esu toks, kaip režisierius Eimuntas Nekrošius mane vadindavo – aktorius, kuris pirmai ir antrai eilei viską išsako... Visgi, kaip sakė jis, reikia pateikti ir paskutinei eilei. Visą laiką mėgdavau kamerinius dalykus, dėl to, matyt, man kine lengviau – nespaudžiu rezultato, viskas tarsi savaime įvyksta, manau, tai man labai padeda.
Reikia eiti giliau ir giliau
– Ar yra savybių, su kuriomis ir šiandien, save puikiai pažįstant, tenka kovoti, nugalėti, perlipti kažkokį laiptelį, stovint ant scenos ar filmuojantis?
– Oi, visą laiką! Esu gan kuklus žmogus, ryžtingumo pritrūksta... Jeigu matau iš režisieriaus užsidegimą, kad galiu tai padaryti – ir atsiveriu, ir padarau. E. Nekrošius buvo pirmasis režisierius, kuris tiesiog mane privertė tapti daug drąsesniu, padėjo išreikšti tokius dalykus, kurių atrodo, neturėjau. Pasirodo, jie giliai manyje glūdėjo, už tai esu dėkingas.
– Viename savo interviu esate sakęs, kad E. Nekrošius užduodavo begalinį aukštį, ir jeigu būdavo pavyksta pasiekti bent jo pusę, tai tikrai labai gerai vaidmenį pasisekdavo išpildyti. Iš tikrųjų, kitąsyk tikslas yra svarbiau, nebūtina į pačią viršūnę užkopti?
– Lenkų režisierius Krystianas Lupa aktorių įvardina kaip įrankį. Skamba gan dviprasmiškai – koks iš tiesų aktoriaus santykis su režisieriumi?
– Šiuolaikiniame teatre ir kine – iš tikrųjų aktorius yra įrankis. Bet man žymiai įdomiau, kai aktorius ir režisierius yra partneriai. Netgi kiti aktoriai, jeigu bendrai kuria vaidmenį, tos kelios galvos žymiai turtingiau. Pasitarimuose nusprendi rezultatą – jis būna žymiai turtingesnis. Man labiau patinka, kai su režisieriumi bendradarbiaujama, o ne vien tik paklūstama jo diktatui.
– To diktato vis dar būna, pasitaiko?
– Pasitaiko, užtektinai.
– Turėtų sureaguoti aktorių darbo taryba, paauklėti režisierius...
– Nelabai režisierių paauklėsi. Būtų labai gerai, kad režisierius tiesiog mylėtų aktorius. Iš tikrųjų, kai kurie ir myli – savo reiklumu parodo, kad jie lygiaverčiai partneriai.
– Gražus palinkėjimas režisieriams, ir tuo pat metu, matyt, paslapties atskleidimas, kas iš tiesų padaro šią kūrybinę bendradarbystę vaisinga.
– Tikrai taip.
– Pandemija sukausčiusi visą pasaulį, tikroviška akistata su kitokia būtimi, mirtimis. Laikas, kai esame priversti susimąstyti apie tai, kaip galėtume pasikeisti. Koks aktoriaus vaidmuo šiandien, šioje nekasdieniškoje kasdienybėje?
– Manau, kad žmogus toli nužengė nuo savo šaknų, nuo žemės. Kaip ir E. Nekrošius sakydavo: „Galėtume padaryti spektaklį, kuriame daug elektronikos, įmantrybių, bet ar tai tikslas? Vis tik mums reikia to, ką geriausiai pažįstame.“ O ką mes pažįstame? Kertinius akmenis – ugnis, vanduo, ledas, vėjas... Šitie paprasti dalykai daug natūralesni ir įdomesni žmogui. Manau, kad tai tikrai teisybė. Dabar, man regisi, kinas ir teatras irgi serga – kuo platyn, kuo įmantriau. O man atrodo, kad reikia kuo giliau. Paimi klasikinę medžiagą – Šekspyrą ar Čechovą – ir eini kuo giliau, nes ten tokie klodai dar neatrasti! Daugelis režisierių galvoja, ai, šitas padarė taip, tai aš tyčia kitaip. Nesąmonė visiška, reikia eiti giliau ir giliau, bandyti pasiekti dugną, kuris yra begalybė.
***
V. Petkevičius gimė 1949-aisiais, Žasliuose (Kaišiadorių r.) 1975 baigė Lietuvos konservatoriją (D. Tamulevičiūtės mokinys). 1975–99 ir nuo 2002 vaidina Jaunimo teatre Vilniuje. Pirmasis Europoje sukūrė Jėzaus vaidmenį A. Lloydo Webberio roko operoje Jėzus Kristus superžvaigždė (1971 atlikta Vilniuje). Išleido dainuojamosios poezijos albumą Keleivis (2008). Buvo apdovanotas dviem „Sidabrinėmis gervėmis“.
