Eilėraščių rinkinys „Ir bus atsakyta“ pasirodė po ilgokos pertraukos. V. Elmiškis prisipažįsta, kad dvi kadencijas dirbant Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vadovu, kūrybai likdavo mažokai laiko.Tad išėjęs iš „tarnybos“, kurį laiką gyveno su eilėraščiais, poezija.
„Esame susigyvenęs duetas. Milda taip pat dirba kalbos redaktore – kartais pataria ir man, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Galima sakyti, kad dukra yra bendraautorė – mes kaip vienas darinys, šeima. Taip pat norėčiau pasidžiaugti eilėraščių rinkinius išleidusia leidykla „Kauko laiptai“. Leidyklai vadovaujantis Viktoras Rudžianskas leidžia daug poezijos knygų, o eilėraščiai, kaip mes žinome, nėra patys paklausiausi šiuo metu. Bet jis dirba šį darbą. Poezijos reikia tiek, kiek reikia – skaitytojų neprisišauksi, kas skaito, tas skaito, kas ne, tai ne. Natūralus procesas. Tačiau jei pasižiūrėtumei į poezijos rinkinukų tiražus, kurie buvo leisti prieš keliasdešimt metų – tai dabar, duok Dieve, kad koks populiarus romanas išeitų tokiu leidimu! Šiek tiek kitas metas, bet gedėti ir virkauti nėra ko. Turime skaitytojų, juolab yra puikių poetų, kurie rašo gerus eilėraščius“, – teigiamų pusių surado V. Elmiškis.
Niekam ne paslaptis – kūrybinė veikla dažnai neneša jokio pelno. V. Elmiškis į šią situaciją žvelgia filosofiškai, sakydamas, kad bet kokia kūryba ir materialinis atlygis tarpusavyje menkai susiję dalykai. „Nežinau, ar rasčiau bent vieną poetą, kuris sakytų, kad pelnosi iš poezijos, net jeigu ir išleidžia knygų santykinai nemažais tiražais. Nebent jei rašymas komercinis, populiarusis, pataikaujant skaitytojams, sukuriant tokius tekstus, kokių reikia. O jeigu autorius rašo įsigilindamas į save, nuoširdžiai, atvirai, šiek tiek vildamasis, kad tą šnekėjimą atsiras išgirstančių žmonių – tada kiti dalykai“, – atvirai kalbėjo poetas.
Supinkliojanti situacija
V. Elmiškis yra išleidęs publicistikos, prozos kūrinių. „Kartais pasirodo viena kita miniatiūra, trumpa novelikė. Paradoksas toks: debiutavau seniai, išleisdamas humoreskų rinkinį „Ir višta – paukštis“, (1995). O po to išėjo keturios eilėraščių knygutės, plius interviu „Įsiklausymai“, (2013). Mano situacija kaip ką supinkliojanti – gyvenime esu Vidmantas Kiaušas, kaip kultūros žurnalistas dirbęs įvairiuose leidiniuose, o eilėraščius pasirašinėju Vidmanto Elmiškio vardu. Dokumentaliai – pagal visas asmens tapatybės korteles ir pirštų antspaudus – esu Kiaušas, o Elmiškis – literatūrinis pseudonimas. Buvo toks kaimas Anykščių r. šalia Rubikio ežero, ten mano gimtinė. Sovietiniais laikais ten viską griovė, melioravo... Buvau tas jaunikaitis, kuris apsiraudojo, tad pirmus savo kūrinėlius pasirašiau tos vietovės vardu. Taip atsirado pseudonimas“, – pasakojo rašytojas.
Poetą įtraukiu į nestandartinį žaidimą, paprašydama pratęsti mintį pagal jo paties kūrinių pavadinimus. Vienas jų – „Nuotraukos vietoj“, (2002). Pasiteiravus, kokią fotografiją vertina – šeimos albume atsidūrusią ar tiesiog atmintį sujudinantį vaizdinį, V. Elmiškis pažymėjo, nemažai domėjęsis fotomenais.
„Rinkinukas pasirodęs jau senokai, tad kaip atsirado jo pavadinimas – sunku prisiminti. Apskritai kalbant apie fotografijas – vienu metu esu nemažai domėjęsis fotomenais, rašęs apie tai, interviu ėmęs iš garsių fotomenininkų. Po šiai dienai fotografiją gerbiu kaip vieną svarbių menų. Galbūt netgi jus šiek tiek nustebinsiu – su telefonu nefotografuoju. Iki beprotybės išaugusi savotiška fotomanija su fotomenais mažai ką turi bendro. Jos tikslai visai kiti, nei tiesiog fiksuoti kiekvieną krustelėjimą, ar patiekalą, kurį suvalgei kavinėje. Nešiuolaikiškas požiūris, bet nepritariu tai fotografavimo bangai. Be abejo, tai visiems miela ir artima, kaip kavos puodukas atsikėlus iš ryto. Kokia diena, jei nepasidarei selfio? Galbūt tai ir gerai, bet tas nuolatinis žiūrėjimas į išmaniųjų telefonų ekraną... Jaunimas ypač sugeba – ir paspirtuku važiuot, ir naršyt, bet nežinau, ar jie mato sužaliavusį medį, pražydusią gėlę, o vakare – žvaigždę danguje... Skeptiškų minčių kartais kyla “, – kalbėjo V. Elmiškis.
Tikrovė – rūsti gyvenimo pakeleivė
Tęsdama pradėtą sumanymą, perfrazavimui pasiremiu humoreskų knygos „Ir višta – paukštis“ pavadinimu. Diskusijos apie tikrovę ir fikciją šiandien aktualios – neretai pakimbama ant propagandos kabliuko, užsimerkiama prieš tikrovę. Ką apie tai manantis poetas, – teiraujuosi.
„Pasakyčiau trumpai ir griežtai: tikrovė – rūsti mūsų gyvenimo pakeleivė. Niekur nuo jos nedingsime, nieko neapgausime – jinai visada parodo savo charakterį, tikrąjį veidą. Su tikrove reikia elgtis pagarbiai ir atsargiai“, – kalbėjo poetas.
Eilėraščių knygos „9 užkimusios gerklės“ pavadinimą sutapatinu su „Įsiklausymu“ – ar į visus „rėkiančius“ reiktų įsiklausyt?
„Norite „pritempti“ mane prie aktualijų, suprantu, pats esu žurnalistas, Žurnalistų sąjungos narys, ne tik rašytojas. Taip, reikia išklausyti, bet, manyčiau, kad jeigu garsiau rėksi, geriau girdimas nebūsi. Reiktų gerai suformuluoti, ką nori pasakyti, tą daryti korektiškai, rasti susikalbėjimą. Šiuo metu tos maišaties, trinties, pinkliavos visokios per akis, per visur, per ausis, smegenis veržiasi... Deja, taip yra – tada visi turėtume ieškoti vienas kito supratimo ir girdėti“, – pasidalijo įžvalgomis V. Elmiškis.
„Įsiklausymai – nemažas mano interviu tomas, surinktas dirbant įvairiuose leidiniuose ir šnekinant daugiausia Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus – kolegas, bičiulius, pažįstamus rašytojus. Ne taip dažnai imdavau interviu, bet „vaikščiodavau“ apie būsimą pašnekovą ilgokai – kokį mėnesį. Jeigu ketinau kalbinti rašytoją, skaitydavau jo knygas, jei aktorius – eidavau pasižiūrėti spektaklių, jei dailininkas – pamatydavau ne vieną parodą... Platesniam interviu su menininku turėtų būti kruopščiai pasirengta, todėl ir pavadinimas „Įsiklausymas“ – į kūrėją, menininką. „Nuotraukos vietoj“ pasirodė 2002-aisiais, o „9 užkimusios gerklės“ gerklės – 2011-aisiais, nuo vieno išleidimo iki kito praėjo devyneri metai. Išvis, retai tos mano eilėraščių knygos pasirodo, bet va, ir vėl atsitiktinis sutapimas – nauja knyga vėl pasirodė po devynerių metų, nieko specialiai netaikant, negalvojant“, – išleistų knygų bibliografijoje įžvelgė atsikartojimą V. Elmiškis. Jis vylėsi, kad kitos knygos nebereikės tiek ilgai laukti.
Poetas su „Delfi“ skaitytojais pasidalino savo eilėraščiu.
IŠ GIESMYNO
Vienuoliktas
Sausra tokia negailestinga,
kad venos į smilgas pavirsta.
Neregėtas, storas, kokių nebūna,
stagarais tapusias, aštriausiomis ietimis.
Tačiau lanko nėra, taikinys pasiklydęs.
O sužeisčiau – atleidimo prašyčiau,
suklupęs ant nubrozdintų kelių;
kančia priglustų kaip plunksna
apipešioto rojaus balandžio.
Į akis – smėlio sauja.
Šlapio, sūraus, jūros dugno...
Plaukia laivas be burių, be kapitono,
tolsta per spėlionių miražą,
nupaišytą ant delno.
Smūgis į galvą.
Prieblanda slysta žemyn
ir tamsa kūną užkloja;
iš smilgų visos netektys, iš smilgų...
Trukteliu pluoštą, suspaustą į kumštį.
Kraujas. Sukrešėjęs kaip laikas.
Lanko nėra, taikinys pasiklydęs.
***
V. Kiaušas-Elmiškis gimė 1952-aisiais Burbiškyje, Anykščių rajone.
1971–1973 m. mokėsi Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) Elektrotechnikos fakultete, 1974–1980 m. studijavo Vilniaus valstybinio universiteto Kauno humanitariniame fakultete, pripažinta filologo, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo kvalifikacija.
1974–1977 m. dirbo valstybinėje K. Požėlos spaustuvėje, 1977–1989 m. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus literatūros renginių organizatorius, 1990–1991 m. „Ūpo“ klubo pirmininkas, 1991–1996 m. „Nemuno“ žurnalo administratorius, 1995–2001 m. UAB „Ūkininko patarėjas“ korespondentas, 2001–2003 m. Asociacijos LATGA Kauno skyriaus konsultantas, 2004–2009 m. „Tiltų“ redaktorius (kultūros savaitraštyje „Nemunas“), 2009–2011 m. – laisvai samdomas kultūros žurnalistas, 2012 m. – Kauno menininkų namų profesionalaus meno žinių portalo Kamane.lt vyr. redaktorius.
2011–2019 m. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, literatūrinių ir tarpdisciplininių projektų „Kauno rašytojai – miesto visuomenei“, „Įtekstintas Kaunas“, „Kauno rašytojų veidai ir balsai“ sumanytojas bei organizatorius, ilgametis tarptautinio poezijos festivalio Poezijos pavasaris Kaune kuratorius, literatūrinės interneto svetainės Kaunorasytojai.lt įkūrėjas.
Kūryba publikuota almanachuose „Veidai“, „Trinktinė“, „Poezijos pavasaris“, „Išpažįstame šį jausmą ir meile vadiname“, „Anykščių glėbyje. Vieno krašto rašytojų antologija“ ir kt., taip pat kultūriniuose leidiniuose „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Metai“, „Kelionė su Bernardinai.lt“, portaluose Kamane.lt, Bernardinai.lt, Kaunorasytojai.lt ir kt.
Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1999 m.
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys – nuo 1998 m.