Apie choro naikinimą pranešė elektroniniu laišku
Nuo 1994 m. chorui vadovaujantis prof. Kastytis Barisas šios savaitės pradžioje elektroniniu laišku VDU atstovų buvo informuotas, kad jo darbo sutartis nuo gruodžio 31 d. nebus pratęsta. Paskelbta, kad nebebus reikalingi ir kitų choro vadovai – chormeisterė ir vargonininkas-koncertmeisteris.
K. Barisas ir choristai buvo apstulbinti tokio sprendimo, tuo labiau, kad ruošiasi 85-ojo gimtadienio ir kitiems koncertams, jau yra suplanavę pavasarį vyksiančius koncertus Kazachstane, dalyvavimą Dainų šventėje ir kituose renginiuose.
Pasipiktinę esami ir buvę choro dalyviai išplatino viešą laišką, kuriame atkreipė dėmesį į didelius choro laimėjimus, ilgametę istoriją ir ragino atšaukti sprendimą.
„Manome, kad šio tarpukario Lietuvos senas gilias tradicijas turinčio akademinio choro sunaikinimas tai didelis praradimas visai Lietuvai ir jos kultūrai. Valstybės politikai ir biurokratai, kurie pamina žmonijos pamatines vertybes, skirdami itin mažą finansavimą, kultūrai, mokslui, sunaikino mokytojų rengimo bazę (vienintelį specializuotą universitetą), naikina ir griauna valstybę iš vidaus“, – rašoma šiame laiške.
K. Barisas neslėpė, kad jį įskaudino ne tik pats noras atsisakyti choro, bet ir būdas, kaip tai pranešama. „Būtų pasikvietę į Kauną pasikalbėti žmoniškai, pasakę, neturime resursų, gal kokią padėką už darbą įteikę, o dabar, kaip pasityčiojimas, parašo elektroninį laišką, kuriame linki sėkmės gyvenime“, – piktinosi jis.
Sprendimą nukėlė pusmečiui
Visgi, po kilusio sujudimo choro gyvavimas dar pusmečiui buvo pratęstas. „Man paskambino rektorius, asmeniškai pranešė, kad iki vasaros pratęsė mūsų egzistavimą. Ką reiškia toks laikinumas, kad bet kurią dieną mūsų gali tiesiog nelikti, didžiulė psichologinė įtampa, nieko negali planuoti“, – kalbėjo K. Barisas.
Pasak jo, ir iki šiol choras išgyveno ne geriausius laikus. „Anksčiau turėjome autobusą, dabar patys važiuojame savo automobiliais. Jei, pavyzdžiui, važiuojame į koncertus savaitgaliais ar Klaipėdoje, ar kur kitus, komandiruotpinigių niekas nemoka, atrodo, kad ten savo malonumui važiuojame, nors juk vykstame dirbti. Štai į Kazachstaną važiuosime koncertuoti, taip pat bilietus pirkome iš savo pinigų, – pasakojo jis. – Choras „Ave Vita“ išgyveno Smetonos laikus, išgyveno sovietmetį, labai skaudu, kai dabar, nepriklausomoje Lietuvoje esame nebereikalingi“.
„Neseniai viename koncerte klausiau kitų žmonių apie svajones, taip pat pasakiau ir savąją – kad 2020 m. choras būtų toks pats kaip buvęs. Nors dabar turiu naują svajonę, gal galėtų tas pats choras priklausyti kokiam privačiam universitetui ar kolegijai“, – prisipažino K. Barisas.
Pirštu beda į universitetų reformą
VDU rektorius prof. J. Augutis, paklaustas, kodėl norima atsisakyti choro vadovo paslaugų ir kokia ateitis laukia paties choro, aiškina, kad priežasčių reikia ieškoti nevykdomuose Seimo ir Vyriausybės įsipareigojimuose, apie kuriuos buvo kalbėta LEU prijungiant prie VDU. Jis tikina, kad jei įsipareigojimai bus įvykdyti, tiek „Ave Vita“, tiek kiti meniniai kolektyvai galės tęsti veiklą.
Prof. J. Augučio prašymu, pateikiame jo pilną raštu atsiųstą komentarą:
„2017 m. LR Seimo ir LR Vyriausybės nutarimu Lietuvoje turėjo būti sukurti 3 nacionaliniai mokytojų rengimo centrai Kaune (VDU), Vilniuje (VU) ir Šiauliuose (VU filialas). Jų pranešime buvo teigiama, jog „valstybė tikslingai rems visų trijų mokytojų rengimo centrų studijų programų atnaujinimą, mokslinės kompetencijos centrų stiprinimą“. LR Seimo 2018 m. birželio 5 d. nutarime dėl LEU ir ASU reorganizavimo prijungimo prie VDU būdu buvo numatyta, kad „reorganizuojant Lietuvos edukologijos universitetą ir Aleksandro Stulginskio universitetą, užtikrinamas jų veiklos tęstinumas, įsipareigojimų vykdymas, darbo santykių tęstinumas, juridinių ir fizinių asmenų finansinių įsipareigojimų vykdymas <...>“. Deja, įsipareigojimai nėra vykdomi. VDU, įkūręs Švietimo akademiją ir kartu su šalies ir tarptautiniais ekspertais parengęs naują mokytojų rengimo programą, kuri atitinka XXI a. keliamus iššūkius, negali sklandžiai vykdyti priėmimo į ugdymo krypties programas Vilniuje. O tai reiškia ir užtikrinti meno kolektyvų veiklos tęstinumo.
Šių metų rugsėjį švietimo sektoriuje trūko 400 darbuotojų. Tai ne vienintelis iššūkis. Pasak MOSTA, šiuo metu beveik pusė šalyje dirbančių pedagogų yra 50-ies metų amžiaus arba vyresni, o jau 2022 m. penktadalis pedagogų bus pensinio amžiaus.
Naujausio tyrimo duomenimis, jau 2020 m. į ugdymo krypties programas turėtų būti priimta virš 2000 studentų, kad būtų užtikrintas augantis mokytojų poreikis. Deja, nepaisant šio trūkumo, nuolatinėse pirmosios pakopos ir ištęstinėse ugdymo krypties programose šiuo metu apie 30 proc. studentų moka už studijas. Valstybės prioritetai egzistuoja tik popieriuje, realybėje jie neįgyvendinami – norintys būti mokytojais, kurių mums šiuo metu taip trūksta, valstybės poreikius turi užtikrinti savo lėšomis.
Augant mokytojų poreikiui visoje šalyje, taip pat ir sostinėje, lieka viltis, kad sveikas protas nugalės ir Vilniaus regionas nebus paliktas be pedagogų. Svarbu paminėti, kad VDU jau keletą metų vienintelis priima studentus į bakalauro dalyko pedagogikos studijų programą, t. y. rengia dalyko mokytojus. Taip pat jis yra vienintelis universitetinis mokytojų kvalifikacijos tobulinimo centras, organizuojantis profesinių kompetencijų tobulinimą, perkvalifikavimą ir dviejų dalykų mokymą. Uždarius VDU Švietimo akademiją Vilniuje, mokytojų rengimas ir profesinis tobulinimas nebus užtikrinamas.
Visos šios priežastys lemia ir sudėtingus sprendimus. Nenorime, kad dėl jų būtų uždarytas 85-erius metus veikęs tarptautinį pripažinimą pelnęs choras „Ave Vita“ ir kiti meno kolektyvai. Universitetas yra vienas aktyviausių kultūros lauko dalyvių, reiškiantis pagarbą tradicijai. Jei Švietimo akademijai Vilniuje bus sudarytos sąlygos priimti studentus, t. y. bus vykdomi aukščiau išvardinti LR Seimo ir LR Vyriausybės įsipareigojimai, tiek choras „Ave Vita“, tiek kiti kolektyvai turės galimybę plėtoti savo kūrybines veiklas. Kol kas jos nėra nutrauktos, laukiame aiškių sprendimų. Tikiuosi, jog idėja Lietuvai „pedagogas – prestižinė profesija“ neliks tik deklaracija, o taps realiais veiksmais ir bus užtikrintas sklandus pedagogų rengimas Lietuvos mokykloms.“