Vienas garsiausių Švedijos pianistų R. Wellsas: lengviausias kelias – būti įžūliam ir nešvankiam

Garsaus muziko, pianisto, kompozitoriaus, vokalisto, profesoriaus Roberto Wellso kelias į pripažinimą roko scenoje buvo netipiškas – per klasikinę muziką ir fortepijono pamokas. „Koncertuoti pradėjau labai jaunas, vos baigęs akademiją ir rimtai nusiteikęs eiti į pop ir roko verslą. Iškart labai aiškiai apsibrėžiau būti kuo toliau nuo narkotikų, lėbavimo, rūkymo. Gyvenime nesu ragavęs cigaretės dūmo. Nesu iš tų, kurie muzikos verslą derina su vakarėliais. Net mano grupėje niekas nerūko“, – apie netipinį pramogų pasaulio gyvenimo būdą pasakoja R. Wellsas.

Sulaukęs vos 11 metų, jis tapo jauniausiu Švedijos karališkosios muzikos akademijos studentu, o dabar pasiūlymų koncertuoti gauna iš visų šalių.

„Aš taip norėjau groti, kad man sukliudyti negalėjo niekas“, – LRT laidai „Stilius“ pripažįsta švedas.

Mokytoja įsiuto dėl bugi-vugi muzikos

Apibūdindamas metą, kai žengė pirmuosius žingsnius iš klasikinės scenos, muzikantas prisimena mokytojos reakciją: „Gal 14 ar 15 metų nutariau imtis roko. Ji labai įsiuto, pyko, rėkė ant manęs, liepė išeiti, jei imuosi bugi-vugi muzikos. Mokytoja tikėjosi, kad liksiu klasikinės muzikos pianistas.“

Pašnekovas tvirtina, kad vaikų versti mokytis klasikinės muzikos nereikia, o blogiausia – kad nemokoma groti iš klausos.

„Pamirškite Chopiną, Beethoveną, Schumanną, Debussy. Jie galėjo improvizuoti, skaityti natas, jie išmanė harmoniją, meninę struktūrą, galėjo valandų valandas groti. Jei aš paprašau studento ką nors pagroti, visada išgirstu tą patį klausimą – kokį kūrinį? Aš nenoriu kūrinio. Aš noriu, kad pagrotum iš širdies. O jie to negali, nes nemoka improvizuoti, negeba groti iš klausos“, – tvirtina R. Wellsas ir priduria, kad dabar groti klasiką jis mėgsta labiau nei jaunystėje.

Lengviausias kelias – būti įžūliam ir nešvankiam

R. Wellsas mano gyvenantis nuostabioje ir išskirtinėje šalyje, kurioje neegzistuoja žvaigždžių kultas.

„Dėl populiarumo neprivalau dėvėti tamsių akinių ar slėpti savo vaikus. Švedija išskirtinė tuo, kad žvaigždžių kultas čia neegzistuoja, o asmens sargybinių prireikia tik bėgiojant krosus Kinijoje“, – juokiasi pašnekovas. O švedai, sako, nesikuklina prieiti pasiklausti apie būsimus koncertus ar pleptelėti apie muziką.

„Pasikalbam, jie nori sužinoti apie kūrinius, koncertus – tai įprasta. Visos man žinomos Švedijos žvaigždės, mano dievai, senosios garsenybės buvo kuklios ir tokios pat paprastos. Būtų siaubinga, jei dėl pripažinimo turėčiau keisti savo gyvenimą. Į šitą verslą ėjau norėdamas daryti gerus dalykus“, – pabrėžia profesionalas.

R. Wellsas pasakoja, kad vengia vakarėlių, nesiviešina ir nepozuoja spaudai. Anot jo, jei šių dalykų reikėtų išgarsėjimui, karjera būtų nieko verta.

„Jei jūsų muzika nėra pakankamai gera, nėra jokios prasmės joje būti. Pradėti naują šou vien tik viešųjų ryšių plepalais ir tuščiažodžiavimu yra niekai“, – teigia vyras ir priduria, kad nori būti normalus ir gerbti kitus žmones.

Jo nuomone, pats lengviausias kelias scenoje – būti įžūliam ir nešvankiam, taip greičiausia galima atkreipti dėmesį: „Bet laikau tai juokingu ir apgailėtinu triuku. Yra žmonių, mėtančių milijonus dolerių didžiuliams šou, šokėjams, bet scenoje jie nesugeba ištarti nė žodžio, tiesiog nesugeba kalbėti. Dar taip nėra buvę, kad išėjęs į sceną tepasakyčiau: sveikas Stokholme, kaip laikaisi? Tai – juokinga.“

Muzikas tikina neleidžiantis pinigų veltui, nemėtantis jų prabangiems automobiliams, o geriausia dovana, anot jo, yra tai, kad gali aprūpinti savo šeimą geru maistu.

Iškilti ir išsilaikyti padėjo sunkus darbas

Apie žmogiškumą ir kultūrą susitikimo metu R. Wellsas kalba nemažai ir pripažįsta, jog pigios šlovės, paramstytos pasirodymais vakarėliuose ar spaudos puslapiuose, jam niekada neteko patirti. Darbas, darbas, darbas – kertinius sėkmės pamatus vardija muzikas.

Už jo sukurtą „Roko rapsodiją“ ir įspūdingus jos šou skirtinguose žemynuose žinomas kūrėjas apdovanojamas ne tik nuolatiniais žiūrovų antplūdžiais, bet ir auksiniais bei platininiais diskais. O pats labiausiai pripažįsta pozityvų muzikos indėlį.

„Muzika gyvenime man yra daug padėjusi. Kai augau su močiute ir vyresniuoju broliu Richardu, mama dirbo dvigubu krūviu. Buvau toks laimingas, kad mama daug dirbo ir aš galėjau lankyti dvigubas muzikos pamokas“, – apie nelengvą, bet šviesią vaikystę prasitaria R. Wellsas.

Muzikas pripažįsta, kad kiti žmonės gali galvoti, kad jis – subingalvis, nes repeticijų metu tampa gana aštrus. „Bet visada sakau – nepriimk to asmeniškai, atsikirsk, nebijok, jei rėkiu, rėk atgal.“

Profesionalams taip pat nutinka kuriozų

Laidos „Stilius“ paklaustas, ar yra kada pasitaikę netikėtumų koncertuose, muzikas išskyrė kelis nutikimus.

„Baisus dalykas man atsitiko prieš daug metų. Buvau toks laimingas, nes grojau pilnoje arenoje – 9 tūkst. žiūrovų. Šėlau ant scenos, grojau kojomis, užšokau ant fortepijono ir jis sulūžo. O žmonės suūžė – oho koks šou! Jie nežinojo, kad taip neturėjo būti“, – netikėtą įvykį prisimena R. Wellsas. Tuomet grupė buvo priversta nutraukti pasirodymą ir rasti kitą instrumentą.

Kitas kuriozas muzikantui nutiko karališkojoje Alberto salėje Londone. Anot pašnekovo, tai buvo jungtinis koncertas su keliomis britų žvaigždėmis, kurios nėra pratę dainuoti popsą.

„Regis, grojome „U2“ kūrinį, jie visiškai susipainiojo, praleido įžangą, sumaišė akordus, nežinojo nė kaip elgtis. Jų akyse pamačiau tokią paniką ir tylų siaubą, ir tik antras mikrofonas pagelbėjo su orkestru pereiti prie kitos kūrinio versijos, ir mes juos iš tiesų išgelbėjome“, – laimingai pasibaigusią istoriją atpasakoja R. Wellsas.