Tautos genetinis kodas
Kartu su maištaujančiais angelais iš rojaus buvo išvarytas ir Pinčiukas, atsidūręs senyvo malūnininko Baltaragio prūde. Baltaragis su velniu sudarė sandėrį – malūno sparnai suksis be vėjo, jis gaus trokštamą Marcelę, o Pinčiukui mainais atiduos tai, ko dar neturi. Marcelė gimdydama miršta, o jos duktė Jurga išauga gražuole ir pamilsta ne Pinčiuką, bet šaunų berną Girdvainį.
Taip prasideda viena žymiausių literatūrinių meilės istorijų Lietuvoje. Kazio Borutos apysaka „Baltaragio malūnas“ įkvėpė 1974 m. ekranus pasiekusį pirmąjį lietuvišką miuziklą „Velnio nuotaka“. Kūrinys įvairiomis progomis ir įvairiais formatais atgimė dar ne kartą, o miuziklui Viačeslavo Ganelino sukurta muzika tapo fenomenu – ji skamba iki pat šiandien, neprarasdama su ja užaugusių klausytojų dėmesio ir užkariaudama jaunosios kartos simpatijas.
Pristatydamas profesionalaus teatro scenoje atgimusį miuziklą jo režisierius Kęstutis Jakštas pasakojo, kad šis pastatymas atskleidžia lietuvių liaudies kodą, „tai, kaip mes mokame linksmintis, pasijuokti iš savęs ir iš kitų, ironizuoti, aistringai mylėti ir nekęsti, kovoti už savo laimę ir tada, kai mūšis pralaimėtas, žodžiu – pilnakraujiškai gyventi ir tikėti“.
Miuzikle „Velnio nuotaka“ malūnininko Baltaragio vaidmenį atliekantis solistas Šarūnas Juškevičius sakė, kad Baltaragis jam yra patrauklus personažas, „jis simpatiškas žmogus. Tik nukenčiantis nuo, kaip čia pavadinus, blogo verslo sandėrio. Nieko naujo – už tėvų klaidas moka vaikai“.
Neprarandanti aktualumo
Paklaustas apie „Velnio nuotakos“ aktualumą šiuolaikiniame pasaulyje solistas kvietė pasvarstyti, ar pasaulis iš tiesų yra tiek jau daug ir pasikeitęs, „miuziklo pasakojimas yra aktualus – viskas kaip tik taip ir vyksta. Nereikia visko išversti tiesiogiai, bet mūsų pasaulyje, verslo pasaulyje, panašūs sandėriai sudaromi nuolat, rizikuojant, parsiduodant. O kad ir tiesiogiai žiūrėsime – manote, kad vedybos iš išskaičiavimo jau yra praeities reliktas? Tikrai ne“, – įsitikinęs Š. Juškevičius.
Miuzikle neieškantiems nei gilių prasmių, nei aktualių temų atlikėjas nurodo patį pasakojimo įtaigumą bei fantastišką, ne vieną kartą užbūrusią V. Ganelino muziką, „pati „Velnio nuotakos“ istorija yra labai įdomi, savotiškas liaudiškas detektyvas su fantastikos elementais. Šie dalykai visais laikais traukė ir žavėjo žmonės, šiuo metu gal net daugiau nei visada. Prisiminkime ir tai, kad libretą rašė žodžio meistars Sigitas Geda – jis tikrai nesugadino K. Borutos teksto“, – dėstė solistas.
Širdyje prigyjanti muzika
Miuzikle skambantis Baltaragio ir Jurgos duetas neretam klausytojui išspaudžia ašarą. „Žiūrėjau, kaip kolegos vaidino šį spektaklį, vertinau jį emocine prasme, kaip jis veikia. O jis tikrai veikia“, – sakė Š. Juškevičius. Anot jo, muzika yra šio spektaklio širdis, „labai ryškios visų personažų melodinės charakteristikos. Kiekvienas herojus iškart įsimena savo melodija, ritmu, harmonija. Tai visomis prasmėmis puikus kompozitoriaus darbas“.
Š. Juškevičius pripažino, kad ir pats „Velnio nuotakos“ muziką širdyje nešiojasi jau labai seniai, nuo tada, kai būdamas 18 metų pirmą kartą pamatė A. Žebriūno filmą tuo pačiu pavadinimu, „įspūdis buvo labai ryškus. Reikia suprasti, kad tada nieko panašaus nebūdavo – kiekvienas toks muzikinis įvykis, kai skambėdavo mūsų laikmečio muzika – rokas, džiazrokas – būdavo bomba. Juk ji oficialiai buvo ignoruojama kaip kapitalistinės kultūros išraiška, nepriimtina socialistiniam jaunimui“.
Pasak solisto, net jei filmas ir spektaklis yra absoliučiai nelygintini meno kūriniai, vyresnės kartos klausytojai į teatro scenoje rodomą miuziklą ateina atsinešdami net po daugybės metų gyvus filmo įspūdžius. Amžina gėrio ir blogio kova, tragikomiškos miuziklo herojų laimės paieškos, įpintos į melodingą ir jausmingą V. Ganelino muzikinę kompoziciją, jaudina ir kviečia dar ir dar kartą panirti į mitologizuotą „Velnio nuotakos“ miražą.