ANTRAS PASAKOJIMAS (1948–1950)
Vieną dieną ramų ir įprastą gyvenimą pas senelius sudrumstė netikėtas vizitas, man įstrigęs visam gyvenimui.
Buvo skaidri ankstyvo pavasario popietė. Babytė parėjo nuo pamiškės, kur nuo ryto pririšta ganėsi karvė Banga, su primelžto pieno kibiru ir košė pieną virtuvėje per švarų, tam skirtą skudurą, o aš smalsiai stebėjau jai per pirštus į kitą kibirą varvančią baltą srovelę.
Tik staiga pajutau į mane įsmeigtą žvilgsnį, o pakėlusi akis į langą pamačiau šmėklą. Tikrą šmėklą.
– Babyte, babyte, žiūrėk... – timptelėjau ją už skverno.
– Vaikeli, netrukdyk, dar pieną išversiu...
Bet aš neatstojau. Tada ir babytė, žvilgtelėjusi į langą, pamatė įsmeigtas šmėklos akis. Ji skubiai baigė košti pieną, nusišluostė su prijuoste rankas, persižegnojo ir išskubėjo laukan. Aš – iš paskos. Prie vartelių stovėjo šmėkla su dviem šmėkliukais. Neaiškios spalvos plaukai, nežinia kiek nešukuoti, kabėjo kaltūnais kaip linų pakulos. Skruostai – giliai įdubę, paakiai pajuodę, akys susmigusios gilyn. Šmėkla vilkėjo nudriskusį, ilgą žieminį apsiaustą, kojas buvo apsivyniojusi laikraščiais, apraizgytais raišiotomis perraišiotomis virvutėmis.
Du šmėkliukai laikėsi tvirtai įsikibę jai į rankas, pradingusias plačiose ilgose rankovėse.
– Babyte, neatidaryk, aš bijau...
– Vaikeli tu mano, – šyptelėjo babytė, – nėra ko bijoti. Tai pabėgėlė, vargšelė, ji labiau išsigandusi nei tu. Bijo, kad neįduotume stribams...
Pravėrusi vartelius, babytė įsileido į vidų moterį-šmėklą su šmėkliukais. Pasirodo, tai buvo du maždaug mano metų berniūkščiai.
Moteris-šmėkla sujudino sukepusias lūpas ir ilgai švebeldžiavo man nesuprantama kalba.
– Truputį palaukit, – nuramino babytė ir prašneko su šmėkla jos kalba.
Aš nustebusi žiūrėjau į babytę – ji moka šmėklų kalbą? Ko tik nemoka mano babytė! Ji pritraukė lauko suoliuką, susodino šmėklą su šmėkliukais, pasėmė vandens iš šalia stovinčio kibiro ir palaukė, kol jie godžiai gėrė, kad net vanduo tekėjo per smakrus. Paskiau nušlepsėjo į trobą, o aš, skersakiuodama į sustingusius ant suoliuko netikėtus atvykėlius, nusliūkinau pavymui.
– Kas jie?
– Ji vokietė, eina su vaikais į Karaliaučių. Bijosi patekti sovietams į akis. Jos vyrą vokietį prie jos ir vaikų nušovė. Jai pavyko pabėgti. Visą tą laiką ji slapstėsi rūsyje, gerų žmonių palaikoma. Kai tuos į Sibirą išvežė, patraukė namo. Nežino ji, bedalė, kad Karaliaučiaus nebėra. Jos namų nebėra. Kaliningrado sritis vadinasi. Klotilda sakė, kad vokiečių ir lietuvių ten nebeliko. Ko nesušaudė ir į Sibirą neišvežė, visi iš ten pabėgo kas kur. Su bolševikais ne juokai. Tai erodai... Ko ji tikisi? Be
dokumentų, be pinigų pagaus galvažudžiai. O kokie išdidūs buvo, kai atėjo užkariautojai! Ypač vyrai – gražūs, aukšti, išpuoselėti, kultūringi. Kaip Klotildos dukters. Tai ne chamai kacapai. Pralošė karą, bolševikai juos kuo pavertė... Jeigu ne amerikonai, su žeme būtų sulyginę. Įsidėmėk: kai svetimo pasigvieši, matai, kas iš to išeina. Tas prakeiktas Hitleris tikriausiai spirga pragare... Viešpatie, apsaugok nuo erodų. Mes taip tikėjomės, kad nuo bolševikų išvaduos... Vaduotojai...
Babytė lyg man aiškino, bet ne, labiau su savim kalbėjosi.
– Dar gerai, kad ugnies neužgesinau. Pašildysiu vandens. Reikia jiems galvas žibalu įtrinti. Pilnos utėlių. Kuo jie Viešpačiui Dievui nusidėjo, kuo nusikalto? Už kokias nuodėmes juos baudžia?
Babytė iš kamaros išėmė prapjautą juodos duonos kepalą, atriekė tris dideles riekes, užtepė tiršta grietine, užbarstė druskos ir padavė man.
– Nunešk. Aš tuoj ateisiu. Ir nesibijok, jie tokie pat Dievo tvariniai kaip ir mes.
Aš rūpestingai paėmiau sudėtas viena ant kitos duonos riekes ir su koja atvėriau neužstumtas priemenės duris. Jie atsargiai paėmė riekes ir suleido dantis į duoną. Valgė su pasigardžiavimu, lėtai, lyg tai būtų tortas. Aš smalsiai juos stebėjau. Kai moteris-šmėkla sujudėjo, prasiskleidė jos apsiaustas ir aš su siaubu pamačiau, kad po juo ji buvo visiškai nuoga.
Babytė atsinešė žirkles, kuriomis kirpdavo avis. Duona jau buvo sušlemšta. Ji padavė moteriai-šmėklai žirkles, o toji nurėžė plaukus vaikams ir sau. Babytė stovėjo atokiau kantriai laukdama. Kai nukirpti plaukai sukrito ant žemės, babytė sušlavė juos su šakų šluotele į šiūpeliuką ir nunešusi į virtuvę sumetė į ugnį. Plaukai raitėsi ugnyje, girdėjosi utėlių čerškėjimas. Paskui babytė bačką už daržinės pripylė šilto vandens, davė didelį skalbiamojo muilo gabalą ir pasiuntė juos praustis. Aš norėjau eiti pažiūrėti, bet babytė uždraudė:
– Ciekauna Zosele, netrukdyk! Nevalia spoksoti, kai žmonės prausiasi.
Išsipraususi šmėkla atvirto į jauną moterį, tik be plaukų. Jos galva, kaip ir jos berniūkščių, buvo panaši į grubiai iškarpytą avikailį su kur ne kur styrančiais šeriais. Babytė juos dar pamaitino karšta sriuba ir nuvedė į daržinę. Užlipę kopėčiomis, jie atgulė miegoti ant šieno. Grįžusiems seneliui su Zigmu ir broliukui papasakojo apie nelauktą vizitą. Senelis tik sumurmėjo:
– Žiūrėk, motin, kad neįkliūtume. Tikrai nieks nematė?
– Ką gali žinoti, – sudvejojo babytė. – Bet kaip nepadėsi artimui...
Senelis ant perkūnsargio buvo užmetęs radijo anteną taip, kad nesimatytų. Kiekvieną naktį tam tikru laiku įsijungdavo „Amerikos balsą“, o kitą dieną per vakarienę pupsėdamas pypkutę paporindavo babytei, ką girdėjęs. Zigmukui ir Donutei tas nerūpėjo – jie gyveno visai kitokį, savo jaunatvišką gyvenimą. Jiems net neparūpo į daržinę nueiti į moterį-šmėklą pažiūrėti, pavakarieniavę jie išspaudė pas draugus. Aš nusivedžiau Viktoriuką į daržinę. Pasilypėję atremtomis kopėčiomis žiūrėjome į miegančius atvykėlius, apsiklosčiusius kailiniais. Jie kietai miegojo, nepabudino nė po mūsų kojomis girgždančios kopėčios.
Šmėkla su šmėkliukais pabudo, kai visi jau buvo išėję į darbus. Po pusryčių babytė įdavė moteriai senus kaliošus, švarią, nuo skalbimo pablukusią suknelę, įdėjo į terbą lašinių paltį, duonos kepalą, rūkytos dešros ir peržegnojusi išleido link pamiškės, nes laukais eiti buvo pavojinga.
