Yra „daug pražiopsotų asmenybių“
Leidinyje poetas, intelektualas pristato asmenis, nepatekusius į ankstesnį tomą: mirusius po 2016 metų gruodžio 31-osios, taip pat daugybę kitų epochų veikėjų, gyvenusių ir dirbusių Vilniuje arba susijusių su mūsų sostine.
Į antrąjį tomą įtraukta virš aštuonių šimtų asmenybių. „Leidykla nusprendė ne praplėsti ankstesniąją laidą, bet padaryti papildymo tomą – viską sudėjus – 1300 asmenybių. Yra taisyklė – turi būti miręs. Deja, per tą laiką mirė nemažai žmonių: režisierius Eimuntas Nekrošius, operos solistas Virgilijus Noreika, aktorius Regimantas Adomaitis... daugybė...“, – nutęsė T. Venclova.
Kiekviena biografija – užuomina
Ši knyga, anot autoriaus, niekada neturės galo. „Turiu vilties, kad bus išleista po mano mirties, kuri apjungs visas parašytas knygas – bus su priedais, kuriuos pražiopsojau, ir tie, kurie pasitrauks iš mūsų tarpo, norėtųsi, kad tokių būtų kuo mažiau...“, – tęsė T. Venclova.
Eseistas, kultūrininkas Vytautas Toleikis sakė, kad įdomu skaitant pajusti, kad biogramas rašo lituanistas poetas.
Pokalbį moderavęs Donatas Puslys domėjosi, kokiais principais T. Venclova rėmėsi sudarydamas biogramas, kur ieškojęs informacijos, praturtintos tokiais „perliukais“ kaip „Vytauto Tomkaus kokteilis“?
Paminklai asmenybėms, kurios neišlaikę istorijos testo
Enciklopedijos pristatyme dalyvavusi rašytoja Kristina Sabaliauskaitė pasiteiravo T. Venclovos, koks jo požiūris į tarsi grybus dygstančius paminklus, asmenybėms, kurios neišlaikę laiko ir istorijos testo. Ar nemanąs, kad jų įpaminklinimas būtų korektiškesnis lentelėmis, o ne statulomis, kurių, anot K. Sabaliauskaitės, pristatyta per Nepriklausomybės metus. Kaip menotyrininkė ji tikino mananti, kad „tai yra estetinis fiasko.“
„Labiausiai iškyla klausimas dėl Antano Smetonos paminklo. Daug iškyla ginčų, manau, kad jį pastatys, bet nesu Smetonos fanatikas, nesu didelis šalininkas, kad jis būtų statomas, ypač toje vietoje, kuri siūloma – priešais buvusį Lietuvos rusų dramos teatrą, kaip dabar dideli patriotai pervardino Vilniaus senąjį teatrą. Nemanau, kad reikėtų. Manau, kad visiškai užtenka A. Smetonai statulos Kaune, prieš prezidentūrą, šalia Aleksandro Stulginskio ir Kazio Griniaus, kurie turi daugiau teisių į prezidento titulą negu Smetona“, – įsitikinęs T. Venclova.
„Vilniaus varduose“, tęsė T. Venclova, apie Smetoną yra didokas straipsnis, kur pasakyta apie jį ir gero, ir blogo. „Pasakyta tokiomis proporcijomis, kurias aš asmeniškai laikau teisingomis. Nereikia skubėti su tomis statulomis, tikrai dažnai užtektų lentos. Galima daug ginčytis“, – svarstė jis.
Cvirka (ne)buvo išdavikas?
T. Venclova prisipažino, kad iki šiol lieka priešininkas to, kad pašalintos Žaliojo tilto statulos, ir Petro Cvirkos paminklas.
„Dėl Cvirkos – savivaldybės užsispyrimas. Kultūrininkai priešinosi, bet neturėjo balso. Savivaldybė pašalino, ta proga jis buvo apšmeižtas, kadangi buvo pasakyta, kad jis įskundė poetą Kazį Jakubėną. Yra dokumentiškai įrodyta, kad jis neįskundė, kad K. Jakubėnas buvo areštuotas, nes jo pavardė iškilo tardant Joną Noreiką – irgi kontroversišką asmenį. Cvirka gana bjauriai kalbėjo per Jakubėno teismą... <...> Cvirkai kaip liudininkui galima kai ką prikišti, bet vadinti jį skundiku ir saugumo agentu – negalima“, – teigė poetas.
„Sakoma, kad negalima naikinti Salomėjos Nėries paminklo, negalima keisti jos vardu pavadintos gimnazijos pavadinimo. Dėl to, kad S. Nėris buvo suklaidinta. Sako, „silpna moteriškė, suklaidino ją vyrai – apgavikai“... Visa tai yra niekai! Nėris buvo pasidavusi vadinamojo revoliucinio romantizmo bangai, kaip ir Cvirka. Bet tai, mano manymu, neturi lemti mūsų požiūrio į ją, poetė parašė daug gero. Paminklas – ir Nėriai, ir Cvirkai galėtų būti, mano požiūriu. Na, ką darysi, nėra tai nėra. S. Nėries – dar yra“, – dėstė savo nuomonę T. Venclova.