Žmonių santykis su žiniasklaida, taip pat medijų kaip galios ir manipuliacijų instrumento kritika visuomet buvo P. Watkinso kūrybos centre. Tai atspindėti jis rinkosi mokumentiką – dokumentinio kino žanrą, kuriame imituojama tikrovė – išgalvoti įvykiai pateikiami dokumentine maniera. Režisierius jungia realybę ir suvaidintas scenas, pasitelkdamas šiuolaikinius ir istorinius kontekstus tiria politines aktualijas, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Pagrindiniai P. Watkinso filmai sukurti 6–10 dešimtmečiuose. Per savo karjerą jis gyveno bei kūrė Švedijoje, Norvegijoje, Australijoje, Danijoje, JAV, Kanadoje. Net 13 metų režisierius su žmona Vida Urbonavičius praleido Lietuvoje, o dabar gyvena Prancūzijoje.
Pasak retrospektyvos programą sudariusios režisierės Linos Lužytės, P. Watkinsas vaizduoja istorinius arba galimus artimos ateities įvykius, kuriuos perteikia neva žurnalistiniais interviu ar reportažo forma.
Režisieriaus laiškas įkvėpė J. Lenoną ir Y. Ono
P. Watkinsas išgarsėjo po 1965 metais sukurto ir didžiulio rezonanso sulaukusio filmo „Karo žaidimai“. BBC televizijai kurtas filmas išsamiai vaizduoja, kokios būtų atominio karo pasekmės vieno Anglijos miestelio gyventojams.
Pamatę filmą BBC atstovai išsigando atvirumo ir uždraudė jo rodymą, todėl pirmą kartą kino ekranus „Karo žaidimai“ pasiekė tik 1985 metais. Kai kurie kino kritikai filmą vadino „galbūt geriausiu kada nors sukurtu filmu“ ir „perspėjančiu šedevru“. Protestuodamas prieš filmo draudimą, P. Watkinsas paliko D. Britaniją ir išvyko dirbti į užsienį.
Nepaisant draudimų 1966 metais juosta „Karo žaidimai“ buvo įvertinta specialiu apdovanojimu Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, o po metų laimėjo „Oskarą“ kaip geriausias dokumentinis filmas.
Pasak L. Lužytės, kai 1969 metais žurnalistas paklausė Johno Lennono ir Yoko Ono, koks konkretus įvykis juos paskatino pradėti savo taikos kampaniją, muzikantas atsakė, kad juos labai paveikė ir įkvėpė P. Watkinso laiškas, kviečiantis pasinaudoti medijomis vardan taikos pasaulyje.
Valdžios manipuliacijos Anglijoje ir bausmių parkas JAV
VDFF žiūrovai išvys ir 1967 metais sukurtą P. Watkinso filmą „Privilegija“ („Privilege“). Juostos veiksmas nukelia į 1970-ųjų Angliją, kai dvi politinės partijos tariamai sudarė daugelio kritikuojamą koalicinę valdžią. Siekdama suvaldyti nepatenkintas mases, valdžia pasitelkia ryškiausią muzikos žvaigždę Steveną Shorterį. Dėl jo iš proto kraustosi visa šalis, o dainininkas tėra marionetė valdžios rankose.
Anglijoje šią satyrinę dramą atsisakyta rodyti dėl amoralumo. „Universal Pictures“ filmą platino labai trumpai. Anot režisieriaus, kino studija iki šiol nesutinka jam išnuomoti vienintelės egzistuojančios „Privilegijos“ kopijos.
Kitame P. Watkinso mokumentikos filme – „Bausmių parkas“ („Punishment Park“) pasakojama apie išgalvotą bausmių sistemą JAV. Nepaklusnus, pavyzdžiui, protestuojantis prieš karą Vietname, ir taip tribunole atsidūręs 7-ojo dešimtmečio JAV jaunimas gali rinktis iš dviejų variantų: arba iš karto sėsti į kalėjimą penkeriems, septyneriems ar dvylikai metų, arba dalyvauti alinančiame išbandyme ir 60 mylių eiti policininkų saugoma dykuma ir, pasiekus JAV vėliavą, gauti laisvę.
Tai vienintelis JAV sukurtas P. Watkinso filmas. Jo premjera įvyko nuošaliame kino teatre Manhetene. Ten jis buvo rodomas vos keturias dienas, o JAV televizijoje niekada ir nepasirodė.
Jautri E. Muncho biografija ir ES paslaptys 1970-aisiais
VDFF žiūrovai turės galimybę pamatyti ir 1974 metais pasirodžiusį filmą „Edvardas Munchas“ („Edvard Munch“), kurį režisierius Ingmaras Bergmanas pavadino idealiu. Tai biografinis filmas apie norvegų tapytoją ekspresionistą Edvardą Munchą, labiausiai žinomą dėl paveikslo „Šauksmas“. Apie 30 E. Muncho gyvenimo metų aprėpiančiame filme gilinamasi į tapytojo kūrybos savitumą nulėmusius veiksnius – šeimos istoriją, pažymėtą ligų ir mirčių. Tai jautriausias ir plačiausiai rodytas P. Watkinso filmas.
Po trejų metų pristatytame filme „Vakaro žemė“ („Evening Land“) P. Watkinsas vaizduoja gilios krizės apimtą Daniją. Kopenhagos laivų statykloje prasideda streikas dėl keturių povandeninių laivų Prancūzijos kariniam laivynui. Statyklos valdyba įšaldė darbuotojų algas. Paaiškėjo, kad laivuose galbūt bus integruojami branduoliniai ginklai. Tuo metu Kopenhagoje vyksta ES viršūnių susitikimas.
Pasak L. Lužytės, „Vakaro žemė“, kuriame vaidina 192 neprofesionalūs aktoriai, yra vienintelis rimtas politinis filmas apie Vakarų visuomenės gyvenimą 1970-ųjų pabaigoje. Žinių reportažo stiliumi nufilmuotame kūrinyje konfrontaciją siekiama išreikšti dialogais. Režisierius vėl siekia priversti žiūrovą permąstyti kino ir televizijos struktūras, plėsdamas ir demonstruodamas jų galimybes.
Lyg teatras apie 1870 metų Paryžiaus komuną
„Komuna (Paryžius, 1871)“ („La Commune (Paris, 1871)“) – 2000 metais išleistas eksperimentinis P. Watkinso filmas, kuriame žiūrovas nukeliamas į 1870 metus.
Versalio televizijos žurnalistai transliuoja ramią, oficialią šalies įvykių apžvalgą. O Paryžiaus komunos televizija siekia pristatyti sukilėlių nuomonę. Teatrą primenančioje aplinkoje daugiau nei 200 aktorių interpretuoja Paryžiaus komunos veikėjus. Aktoriai išsako, ką jaučia ir ką mano apie socialines ir politines reformas. Režisierius toliau plėtoja jam būdingą stilistiką – žinių reportažo maniera jis pristato įvykius, nutikusius dar iki radijo ir televizijos atsiradimo.
2005 metais Los Andželo kino kritikų asociacijos apdovanojimuose šis filmas pelnė prizą už geriausią nepriklausomą, eksperimentinį filmą.
Šeši svarbiausi P. Watkinso darbai bus rodomi Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rugsėjo 24–spalio 11 dienomis sostinės „Skalvijos“ kino centre. Kaune veikiančiame kino centre „Romuva“ bus rodomas vienas autoriaus darbas – „Komuna (Paryžius, 1871)“.