Parodos kuratorė – menotyrininkė Ieva Šadzevičienė, dizaineriai – Aleksandra Jacovskytė ir Gintaras Znamierovskis („Interse“).
Nuostabos ir klajonių laikas
Parodoje pristatomas Lietuvos meno mėgėjams mažiau žinomas S. Bako kūrybos tarpsnis – jaunystės metai Paryžiuje ir Romoje. Juos dailininkas apibūdina kaip tobulo potėpio ir savo stiliaus paieškų laiką, kupiną nuostabos ir nomadiškų klajonių.
„Regis, tai nutiko labai seniai, prieš šimtmečius, o kartais atrodo – tik vakar. Tada aš ieškojau savo sielos šerdies. Ieškojau taip intensyviai, kaip ieškau ir dabar kiekvienu nauju kūriniu, – nuotoliniu vaizdo ryšiu į parodos lankytojus kreipėsi Vestone, Masačusetso valstijoje gyvenantis ir 91-uosius einantis S. Bakas. – Jaučiuosi nepaprastai pagerbtas ir privilegijuotas, atsidūręs šio įvyko centre. Jaučiu gilią padėką Lietuvai, įkūrusiai Samuelio Bako muziejų.“
Anot VGŽIM direktoriaus Simono Strelcovo, dailininko darbai atveria pasaulį, kupiną simbolikos ir pasakojimų, leidžiančių pajusti istorijos ir tapatybės sudėtingumą.
„Kalbėdamas apie energingą Paryžiaus ir Romos laiką S. Bakas prisipažino, kad bene labiausiai jam ilgu jaunystės. Šie jo žodžiai primena mums, kad jaunystė, jos beribė energija, galimybių pojūtis ir nuostaba yra brangi ir trumpalaikė“, – kalbėjo S. Strelcovas.
Vilnius first
Paryžių ir Romą parodoje papildo S. Bakui nepaprastai brangi, sakytume – esminė, Vilniaus tema: Nacionalinės premijos laureatė E. Ridikaitė rodo du didelio formato kūrinius – Vilniaus Didžiosios sinagogos bimos ir mikvos (pirties) grindų atodangas.
Jas menininkė sukūrė laikinoje studijoje, įrengtoje vaikų darželyje, sovietmečiu pastatytame ant Vilniaus Didžiosios sinagogos griuvėsių.
Pasak Samuelio Bako muziejaus vyriausiosios kuratorės I. Šadzevičienės, pagrindinė Samuelio Bako kūrybos tema yra prisiminimai iš Vilniuje praleistos vaikystės.
„Tapydamas senovinius Romos griuvėsius ar Paryžiaus stogus, jis mato juose Vilniaus proporcijas. Deja, žydiškasis Vilnius egzistuoja tik dailininko atmintyje. Tačiau jo istorija atgyja Eglės Ridikaitės drobėse, kur ji atveria Vilniaus Didžiosios sinagogos bimos grindis ar mikvą. Abu tapytojai pasitelkia meną, kad atskleistų praeities ir dabarties saitus“, – pabrėžė kuratorė.
Naujametė dovana
2023-iaisiais atidarant retrospektyvinę S. Bako parodą autorius paskelbė dovanojantis Lietuvai 50 savo darbų iš studijų Paryžiuje ir gyvenimo Romoje laikotarpio. Kad kūriniai pasiektų Lietuvą, labai prisidėjo Lietuvos ambasadorė JAV Audra Plepytė.
Kol vyko parengiamieji pervežimo darbai, S. Bakas maloniai nustebino ir vėl: paskelbė dovanojantis dar 109 kūrinius – iš viso 159! 2024 metų sausio 1 dieną, 4 valandą nakties siunta nusileido Vilniuje.
„Naujametė Samuelio dovana – galime ją vadinti lobiu – tapo atspirties tašku puikiai metų pradžiai, ir šiandien, birželio 17-ąją, atidarėme naują parodą“, – sako I. Šadzevičienė.
S. Bako sprendimas – ir politinis žingsnis. Dailininkas pasakoja vis išgirstantis nuogąstavimų, ar verta ir protinga siųsti savo kūrinius į „nesaugų“ regioną, juk visai šalia vyksta karas, nežinia, kaip bus... Holokaustą išgyvenęs Samuelis tokiems atsako, kad taip elgiasi sąmoningai, demonstruoja moralinį palaikymą. Kad savo – vieno žmogaus – pastangomis gali padaryti bent jau tiek.
Biografija trumpai
Pirmoji Samuelio piešinių paroda buvo surengta Vilniaus gete, kai berniukas buvo vos devynerių. Jo parodą surengė tuometės žydų bendruomenės lyderiai rašytojai Avramas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis, atkreipę dėmesį į berniuko talentą.
Piešimui trūko popieriaus, todėl Samuelis kartu su kvietimu gavo ir Vilniaus žydų bendruomenės metraštį – Pinką, kelių šimtų puslapių labdaros organizacijos knygą su aukotojų sąrašais ir veiklos taisyklėmis.
Slepiantis nuo sunaikinimo jaunajam dailininkui su mama teko ištisus mėnesius glaustis Benediktinių vienuolyno archyve. Samuelio tėvą naciai sušaudė Paneriuose, kai iki geto išlaisvinimo buvo likusios suskaitytos dienos.
Po karo Samuelis su mama trumpai gyveno Lodzėje, vėliau – perkeltųjų stovykloje Landsberge netoli Miuncheno. 1948 metais įkūrus Izraelio valstybę, S. Bakas iškeliavo į Jeruzalę, mokėsi Bezalelio meno ir dizaino akademijoje. Atlikęs karinę tarnybą, 1956-aisiais persikėlė į Paryžių, baigė Dailės mokyklą, 1959 metais persikėlė gyventi į Romą.
Per trisdešimt metų dailininkas išmaišė visą Europą, kol 1993-iaisiais apsistojo Bostono priemiestyje Vestone. Čia gyvena ir kuria iki šiol.
