Vilniaus istoriją meno kūriniais įamžinantis Saulius Paukštys: kai kurie architektai galėtų mažiau kišti trigrašį

Fotografijų parodą „Vilniaus istorijos“ Samuelio Bako muziejuje atidaręs fotomenininkas Saulius Paukštys pasakojo jau keletą metų vystantis miesto temą, tad ilgainiui susidarė visai gražus Vilniaus vaizdų rinkinys, pasakojantis miesto istorijas, kurios vyko kažkada, vyksta ir dabar. „Atsiskleidė ir prieškario laikų fragmentai, kai Vilniuje gyveno didžiulė žydų bendruomenė, ir pokaris, yra istorijų iš dabartinio Vilniaus, jau daugmaž išsigydžiusio karo žaizdas, nuotykingo, turinčio visokių paslapčių“, – kalbėjo S. Paukštys, pristatydamas savo autorinę parodą, kurioje galima pamatyti literatūrinių, metaforinių ir kinetinių keliasluoksnių paveikslų su judančiomis plastmasinėmis gėlytėmis, pasakų herojais, slankiojančiais pirmyn atgal.

Laiko tėkmė išrausė naujas vagas

Anot S. Paukščio, Vilnius garsėja ne tik savo turtinga istorija, šis miestas turi ir būsimų istorijų užuomazgų: „Gali vaikščioti senamiesčio gatvelėmis, kurios vis dar išlaiko senojo miesto dvasią. Aišku, daug kas neišvengiamai pasikeitę, laiko tėkmė kažkokias naujas vagas išrausė, bet tai dar daugiau žavesio suteikia. Gyvename ir nuotykiaujame.“

Paklaustas, ar ruošiant darbus parodai teko pasijusti tarsi kokiu nors istorijos sekliu, S. Paukštys pasakojo, kad teko nemažai gilintis – kur, kokia bendruomenė gyveno, kur buvo žydų kultūriniai taškai, pramoniniai, mokslo ir religiniai objektai, kur vyko miesto gyvenimas prieškariu.

„Viskas kažkiek atsispindi monografijose. Galima netgi pamatyti ir senovines žydų parduotuvėles, kurios iš esmės nepasikeitė per šimtmečius, reklaminių užrašų fragmentus, kurie jau užtinkuoti, uždažyti, bet išlindę iš dabartinio turinio sluoksnio“, – sakė S. Paukštys.

Istorikai kalbėdami apie Vilnių visada pabrėžia, kad jis daugiasluoksnis, „sunkiai išlukštenamas“. Su šia nuomone sutiko ir fotomenininkas, sakydamas, kad miestas nėra labai didelis, tačiau viskas persipynę, persikloję.

„Istorija veda iš vieno kiemo į kitą. Vilniuje užaugę ir nugyvenę savo gyvenimą žmonės vis atranda kažkokių netikėtų praėjimų tarp kiemų, gatvių susijungimų, netgi senovinių pastatų rakursų, kurie netikėti, nematyti, stebina kiekvieną kartą. Po Vilnių gali vaikščioti ir vaikščioti“, – pažymėjo pašnekovas.

Leisti Vilniui laisvai alsuoti

Tačiau, S. Paukščio manymu, Vilniaus senamiestyje turėtų būti kuo mažiau naujų intervencijų. „Kai kuriems architektams norisi įkišti kažkokį „trigrašį“ – tai gatvę susiaurinti, tai žiedą sankryžoje padaryti... Man atrodo, kad reiktų palikti Vilnių laisvai alsuoti, nedaryti dirbtinių darinių, kurie miestą labiau darko negu harmonizuoja. Daugelį sprendimų nulemia pinigai – reikalaujama daugiau kvadratinių metrų, aukštų, ploto, bet to neturėtų būti, bent jau miesto centre, archaiškame senoviniame senamiestyje“, – įsitikinęs jis.

Kaip pastebėjo fotomenininkas, įdomu tai, kad senose fotografijose galima palyginti įvairias Vilniaus vietas, pamatyti, kaip viskas juda ir keičiasi, atpažinti išlikusius senovinio miesto fragmentus. Visa tai, anot jo, puikiai atsispindi Jano Bulhako nuotraukose, darytose 1930-1940-aisiais ar Antano Sutkaus 1970-aisiais užfiksuotuose vaizduose.

„Gali atrasti kažkada buvusius kvartalus, pastatus – dabar tai aikštės, laisvi plotai. Tie pastatai sovietiniais laikais buvo nugriauti, paliktos tuščios erdvės, kaip mano draugas architektas sako, tai „išmušti miesto dantys“. Būtų įdomu, jei tie „dantys“ būtų atstatyti iš naujo, yra daug ir vizualinės, ir projektinės medžiagos, fotografijų, brėžinių, planų... Visa tai būtų galima padaryti, tik trūksta politinės valios. Jei miestas įgautų tuos išmuštus karo fragmentus – turėtume pilną vaizdą, koks kažkada buvo Vilnius“, – samprotavo S. Paukštys.

Tokių vietų, pasak S. Paukščio, yra daugybė: „Žydų kvartalas išgriautas, Vokiečių gatvės kvartalas, Rūdininkų skveras, vadinamasis Prancūzparkis – ten gi buvo gražiausių namų kvartalai! Kažkokių atkūrimo žingsnių žadėta imtis, bet galiausiai politikai išsigando, kad galbūt bus blogai įvertinti ar ne taip suprasti... Politinė mažakraujystė kitą kartą daro bėdą – ir miestui, ir šaliai. Manau, kad laikui bėgant visa tai išsipildys.“

Kaip gerąjį pavyzdį S. Paukštys pateikė Varšuvą – karo metais miestas buvo visiškai sugriautas, bet jį ilgainiui atstatė. „Mažiau besigilinantys net nepastebi skirtumo, miestas atstatytas 1960-1970 metais. Atrodytų, viduramžių senamiestis! Tokie dalykai pilnai įvykdomi, senuosius miestų fragmentus galima atstatyti. Tad ši mano paroda turi ir gilesnę potekstę – Vilnius turėtų atgauti savo jėgas, kitaip tariant, atsiauginti savo nukirstas šakas, kaip koks nugenėtas medis“, – vaizdžiai palygino fotomenininkas.

Kinetinės kompozicijos su judančiais sluoksniais

Kalbėdamas apie kūrybinį procesą, S. Paukštys paminėjo, kad dauguma parodoje rodomų fotografijų yra atspausdintos senovine technologija, kuri buvo naudojama prieš šimtą metų – būtent ji suteikia archaišką faktūrą ir atspalvį, nenaudota jokio „fotošopo“.

„Kai kurie darbai paspalvinti pastele, pieštukais. Ant akvarelinio popieriaus atspausdintos nuotraukos tampa panašios į grafikos darbus. Patinka sugalvoti naujus derinius, vieni tokių – kinetinės kompozicijos su judančiais sluoksniais“, – pasakojo fotomenininkas.

Šią temą S. Paukštys ketina tęsti ir kurdamas portretines fotografijas: „Senamiestyje atidarėme portretų studiją, kurioje darome portretus, naudodami senovinę Van Dyke Brown technologiją (XIX a.). Tai rankų darbo fotografija, iš esmės, vienetinis atspaudas. Šiame skaitmeniniame pasaulyje, kur gali tiražuoti bet kokį atvaizdą dešimtimis ar šimtais – unikalus ir išskirtinis dalykas, turintis papildomą vertę. Beje, Vilnius nuo seno garsėjo savo fotografiniu judėjimu, buvo daugybė studijų. Įdomus atsikartojimas – įsikūrėme prie Aušros Vartų, ko gero, tame pačiame name, kur buvo fotografijos meistrų, brolių Čižų fotoateljė.“

Sauliaus Paukščio fotografijų paroda „Vilniaus istorijos“ Samuelio Bako muziejuje (Naugarduko 10, Vilnius) vyks iki rugpjūčio 30 d.