Vilniaus kelių policijos pastatas: hipertrofuota ir realioji jo vertė

Vilniaus kelių policijos pastatas viename lietuviškų naujienų portalų buvo pavadintas „postmodernizmo grynuoliu“, taip pat neretai įvardintas kaip vienas geriausių ano laikmečio pastatų, todėl esą turėtų būti išsaugotas ateities kartoms. Tokią ir panašią nuomonę transliuoja Lietuvos architektai ir kai kurie visuomenininkai vedini noro, greičiausiai, patenkinti savo ekspertinį ego bei siekdami įtvirtinti savotiško viešojo intelektualo įvaizdį visuomenėje. Tik yra viena bėda – postmodernizmo, kaip ir sekso ir dar daug ko, Sovietų Sąjungoje nebuvo ir negalėjo būti.

Kas tas postmodernizmas?

Kalbėdami paprastais žodžiais, postmodernizmo ideologai ir tyrinėtojai vakarų pasaulyje šios srovės architektūrą apibūdino kaip „dvigubo kodavimo“ reiškinį, kuomet bet koks sėkmingas architektūrinis objektas pasiekia tokį komunikatyvumo laipsnį, jog yra aiškiai suprantamas tiek architektūros profesionalams, tiek ir plačiajai visuomenei.

Supratimas čia reiškia nebūtinai grožį ar kitas estetines savybes, tačiau pastatas turi būti mažų mažiausiai įsimintinas. Taigi, tam tikslui pasiekti architektai ėmėsi naudoti senas, patikrintas klasikinės architektūros formas: kolonas, frontonus, uždarą erdvės planavimą – taigi iš esmės visa tai, kas prieštaravo anuo metu dominavusiam modernizmui architektūroje.

Šie procesai neatsirado tuščioje erdvėje. Šeštajame – septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, vakarų pasaulyje itin suaktyvėjo įvairūs judėjimai, nukreipti į kovą dėl įvairių mažumų grupių teisių. Kitaip sakant, ano meto pasaulyje vyksta staigūs individualizacijos procesai ir tokia pamatinė vertybė kaip antai laisvė imama suvokti ne per kolektyvinį tapatumą, bet individualybės savirealizacijos galimybę.

Visuomenė tampa nevienalytė, nuolat sluoksniuojasi, todėl ir pastatų užsakovams itin svarbiu poreikiu tampa individualumas, kaip vienintelis galimas elementas, užtikrinantis sėkmę rinkoje. Taip taip, postmodernizmas architektūroje labai daugeliu atvejų atsiranda ir dėl finansinių motyvų, siekiant atliepti fragmentuotos visuomenės vartojimo poreikius.

Čia reikia pabrėžti konteksto svarbą. Postmodernizmas architektūroje neegzistuoja be savo paties sukurto konteksto, nes, kitu atveju, Paryžiaus Operos pastatą, statytą dar XIX amžiuje, mes taip pat privalėsime vadinti postmoderniu.

Taigi, lietuviškasis sovietinis (post)modernizmas (kad ir kaip juokingai tai beskambėtų) yra viso labo formos paieškos. Juk visiems nusibodę stačiakampiai tūriai turėjo būti kažkuo pakeisti, nes jų nuolatinis dauginimas ne tik visiškai vienodino miestus, bet įgriso iki gyvo kaulo ir patiems statytojams, nekalbant jau apie tos architektūros vartotojus. Tačiau formos kitoniškumo paieškos, na, kad ir panaudojant tam tikras istorinių architektūros elementų interpretacijas (Kelių policijos pastate jų tiek nedaug, kad jas pastebėti važiuojant Laisvės prospektu yra taip sunku, kaip pirmo kurso menotyros studentui suvokti Lazdynų mikrorajono urbanistinę vertę) jokiu būdu nesuteikia prielaidų kalbėti apie „gryną“ postmodernizmą.

Postmodernizmas yra socialinė – kultūrinė trajektorija, savaip paveikusi architektūrą. Sovietinėje Lietuvoje šios, visų pirma, individualios laisvės suvokimo trajektorijos ne tik kad neegzistavo, bet jų metamas šešėlis, atėjęs iš laisvojo vakarų pasaulio, savotiškai paveikė lietuviškąjį individualumo suvokimą porai dešimtmečių po Nepriklausomybės atgavimo (ir paveikė ne gerąją linkme, bet čia jau kita tema).

Erdvė aplink pastatą – amorfiško modernizmo pavyzdys

Kai pokario pasaulyje vis labiau įsigalėjo stačiakampių dėžučių statyba (tai yra modernizmo architektūra), būtent tada Jane Jacobs ėmėsi rašyti savo garsiuosius miesto planavimui ir ekonomikai skirtus veikalus.

Modernizmo esmė urbanistiniu lygmeniu – laisvai stovintys pastatai, neturintys kiemų, neformuojantys gatvių – t. y. jų urbanistinis išdėstymas nepalieka vietos privačios nuosavybės pojūčiui. Šitokį erdvės organizavimą garbi autorė vadino amorfišku, t. y., kai erdvė yra tuo pačiu metu ir visų, ir niekieno. Na, panašiai kaip ir mūsų Lazdynuose ar Pilaitėje (įvertinant tai, jog ten daug naujos statybos namų, jie vis dar yra statomi pagal atgyvenusias urbanistines dogmas – bet tai irgi kita tema).

Būtent toks, tik dar blogesnis erdvės tipas yra sukurtas aplink Kelių policijos pastatą. Atribotas judrių gatvių, plynėje stovintis objektas, visai gali būti, kad pilnai atliko savo funkciją tokiai galios struktūrai kaip policija, tačiau architektūriniu požiūriu tai yra ne tik, kad ne postmodernizmas, bet netgi labai prastas modernizmo pavyzdys, įkūnijantis tuos aspektus, su kuriais kovojo postmodernizmo architektai ir ideologai.

Vertės hipertrofija

Vienas įtakingiausių pasaulio ekonomikos mąstytojų Danielius Kahnemanas analizavo žmogaus polinkį į inertišką vertinimą to, kas jau turima, užuot įvertinus tai, ką galima turėti. Šią mintį savitai interpretavo archeologas Cornelius Holtorfas, teigdamas, jog daugeliu atvejų kultūros paveldo išsaugojimo priežastimi tampa „praradimo“ baimė, nesuvokiant to, jog daugybė dabar itin vertinamo kultūros paveldo buvo sukurta kažko atsisakius.

Lietuvos architektų bendruomenė ar bent jau labiausiai girdima spaudoje jos dalis šiuo atveju diskutuoja apie pastato griovimo kultūrinius pavojus. Tai yra itin paradoksalu, kadangi apie pastato vertes, kol jo nenusipirko užsienio kompanija, architektai nekalbėjo. Šis aspektas yra kertinė kultūros paveldo supratimo visuomenėje problema, kai paveldo vertė iškyla tik jo griovimo išvakarėse.

Todėl man asmeniškai yra itin sunku patikėti architektais, dedikuojančiais panegirikas pastatui, kuris buvo paliktas informacijos paraštėse iki jo griovimo. Neatmenant pastato savitumo ir kai kurių įdomių sprendinių (kaip antai labai jau fragmentiškas uždaros erdvės projektavimas), vis tik reikia pasakyti, jog verčių auginimas pastatui yra perdėtas visai nenorint pabrėžti to, kas sunkiai matoma, bet siekiant tiesiog viešojo kalbėtojo principu sustabdyti procesą.

Tokie paveldokūros procesai vakarų pasauliui buvo itin būdingi prieš gerą dešimtmetį, kai staiga iškilus pavojui, jog koks nors architektūros istorijos paraštėse esantis pastatas bus nugriautas, tam išvengti būdavo kuriami įvairūs judėjimai, kurie visada pasižymėdavo tikrosios pastato vertės pabrėžiama hipertrofija. Būtent dėl tos priežasties, gana būdingas tam laikmečiui vėlyvojo modernizmo pastatas, su formaliais postmodernizmo elementais, yra laikomas postmodernizmo „grynuoliu“.

Policijos pastato vertė: ar griovimas teisingas pasirinkimas

Visa modernizmo architektūra tiek vakarų pasaulyje, tiek ir rytų bloke buvo kuriama kaip laikinos struktūros, kurias bus galima ateityje pakeisti kitomis – tobulesnėmis ir progresyvesnėmis. Būtent progreso kultūra buvo to modernaus prado architektūroje indikatorius ir ideologinis lygmuo.

Policijos pastatas šiame kontekste nėra tipinė modernizmo struktūra, bet susiklosčiusi situacija verčia manyti, jog būtent šis objektas dabar ir atliks modernizmo ideologų nuspėtą funkciją – vystytis, tik šį kartą atsižvelgiant į viso miesto poreikius.

Pačios pastato formos praradimas neturėtų būti vertinamas kaip blogis savaime. Tikrąją paveldo esmę kuria būtent kultūrinės jungtys, ateinančios iš praeities ir siejančios mus su ateitimi. Juk sovietiniais laikais Vilniaus plėtrą urbanistikos formalistai bandė paaiškinti naudodami pseudosemantikos terminus, esą statydami Lazdynus, už jų Karoliniškes, specialiai paliko regimus tarpus taip neva atkartodami organišką, istorinę miesto raidą – už natūralių gamtinių barjerų. Sunku pasakyti, kas čia turėta omenyje, kadangi tokia ekstensyvi plėtra kaip tik ir sąlygoja dabar matomą nenatūralumą, amorfiškumą, tuščių erdvių, netinkamų nei parkams, nei kitoms rekreacijos mieste formoms, žiojėjimą. Galiausiai, net žvelgiant iš istorinės perspektyvos – Vilnius buvo tankus miestas.

Taigi, policijos pastato didžiausia vertė, jau žvelgiant iš miesto kultūros paveldo perspektyvos, yra ta, kad pastatas radosi vietoje, kuri yra potenciali jungtis tarp nenatūraliai atskirtų Vilniaus dalių. Tam, kad ši vertė būtų pilnai išskleista, šioje erdvėje yra reikalingas skirtingas miesto dalis funkciškai ir vizualiai jungiantis kvartalas, taip išsaugant Vilniaus kaip vientiso miesto naratyvą.

K. Pempės ir G. Ramunio pastatas buvo įžanga į šiuos procesus, kurie vyksta praėjus apie 30 metų nuo pirmojo pastato atsiradimo šioje vietoje. Taigi, jei nugriautas pastatas sukurs prielaidas mano minėtoms jungtims, tai jo reikšmingumas Vilniaus miesto istorijai išaugs nepalyginamai su tuo, kokias vertes jam hipertrofuotai bando sukurti kai kurie architektai ir visuomenininkai. Galiausiai juk materialioji forma yra tik paveldo principo atvaizdas, o ne baigtinė jo esmė.