– Dovile, esi minėjusi, kad pjesę parašyti tave įkvėpė asmeninė patirtis. Kodėl tau pasirodė taip svarbu apie tai kalbėti, kad net norėjosi sukurti pjesę?
– „Dramblį“ rašiau prieš penkerius metus. Tuo metu depresijų, savižudybių tema buvo apgaubta magijos, slapta, kažkas, kas vyksta už durų, ir prie ko, kaip prie Kūčių, nereikia kišti nagučių. Visi, tai išgyvenę artimoje aplinkoje, turbūt galėtų papasakoti apie įnirtingą tylą, apie vaikišką aplinkinių baimę kažko paklausti, kažkaip prieiti. Šiandien tai skamba neįtikėtinai, ir dabar jau tokios pjesės turbūt neparašyčiau, nes visuomenėje – visai kitas klimatas: steigiamos grupės nusižudžiusiųjų artimiesiems, apie depresiją ir jos prevenciją kalbama įvairiais kanalais, daug žmonių yra raštingi šia tema. Tai – labai gera žinia, viliuosi, kad sociume mažėja „drambliukų“ skaičius.
– Ką tau svarbiausia buvo pabrėžti, į ką atkreipti dėmesį rašant šią pjesę?
– Šioje pjesėje man esminė yra nekalbėjimo perspektyva, pats faktas, kaip puikiai mes mokame „numuilinti“ visas svarbiausias temas, suslėpti viską po kilimu, šypsotis ir linkčioti net ten, kur nesinori. Įdomiausia, kad tuo užsiima ir jau seniai suaugę žmonės, kuriems linkčioti nebereikia. Tiesiog tokia kultūra.
– Tadai, kaip ir kodėl spektakliui pasirinkai D. Zavedskaitės pjesę „Dramblys“? Kuo tau pasirodė svarbi, aktuali jos tema?
– Dovilės Zavedskaitės „Dramblį“ perskaičiau prieš keletą metų, dar studijuodamas Maskvoje – norėjau savo diplominį spektaklį statyti pagal lietuvių dramaturgiją. Tąkart susisiekiau su Marium Ivaškevičium, nes buvau skaitęs ne visas jo pjeses, o Marius man pasiūlė būtinai paskaityti Dovilės Zavedskaitės pjesę „Dramblys“, kuri kaip tik tuomet buvo laimėjusi konkurse ir, Mariaus nuomone, buvo verta dėmesio. Pjesė man pasirodė gera, tačiau jaučiau, kad ten, Maskvoje, jai dar ne laikas, ne ta erdvė. Taigi tąkart stačiau spektaklį pagal Teklės Kavtaradzės pjesę, bet Dovilės Zavedskaitės „Dramblys“ man liko. Prisimenu įspūdį, kurį ši pjesė paliko ją perskaičius pirmą kartą, jaučiau, kad tai stipri medžiaga. Vėliau, kai buvo paskelbtas Vilniaus mažojo teatro „DramaTest“ konkursas, supratau, kad reikia dalyvauti ir kažką pasiūlyti, juolab kad tuomet buvo karantinas, kūrybinės veiklos mažai, viskas uždaryta. Pirma pjesė, apie kurią tąkart pagalvojau, ir buvo „Dramblys“. Paskambinau Dovilei ir pasakiau: „Man atrodo, atėjo „Dramblio“ laikas.“ Jaučiau, kad dabar išties tinkamas metas ir erdvė šiai istorijai papasakoti.
– Dovile, kaip manai, kam skirtas šis spektaklis? Ir kodėl, tavo manymu, žiūrovų neturėtų gąsdinti sunki jo tema? Galbūt dėl tos pačios priežasties: kad nekalbėdami apie tai, nematydami šios problemos, mes taip nieko ir nepakeisime? O gal dėl to, kad, jeigu spektaklyje kalbama apie depresiją, mamos netektį, tai dar visai nebūtinai reiškia, kad jis bus liūdnas ir slegiantis?
– Manau, kad spektaklis skirtas visiems, kurie teatrą supranta kaip realybės platformą, savotišką agorą, kurioje susirenkame pasikalbėti apie tai, kas mums, šių dienų visuomenei, skauda, rūpi. Man atrodo, labai svarbu, kad menas užfiksuotų tai, kuo gyvena to laiko sociumas. Kad nenutylėtų. Jei nutylės – vadinasi, viskas mums čia buvo gerai. O „drambliai“ ir toliau vaikščios tyliai, atokiai, gerai užmaskuoti. Nors iš tiesų jie keičia mūsų gyvenimus. Mes, kaip šio laiko liudytojai, esame neramūs, nors išoriškai gal to ir nematyti. Ir ne, spektaklis nėra slogus. Toks būtų, jei kas nors berniukui būtų ką nors pasakęs. Bet nepasakė.
– Pagrindinė pjesės tema sunki. Čia kalbama apie depresiją. Kaip tau atrodo, Tadai, ar meno (šiuo atveju – teatro) kalba apie tai prabilti lengviau, efektyviau?
– Pjesėje labai aiškiai išdėstyta, kaip atpažinti klinikinę depresiją, kaip pastebėti, kad jau yra peržengta pavojinga riba, ir paskatinti žmogų tvarkytis su šia bėda. Galiausiai – kaip suprasti, kad galbūt pats jau sergi? Nes labai sunku sau pripažinti tokius dalykus, ypač tai liečia psichines ligas. Man atrodo, kad menas tokiais atvejais gali būti naudingas, tai gali būti priemonė kalbėti apie labai svarbius, sunkius dalykus. Šiuo atveju sudėtingi, su klinikine depresija susiję dalykai, kuriuos pravartu žinoti, suprasti kiekvienam, gražiai įpinti į spektaklyje pasakojamą istoriją.
– Akivaizdu, kad labai svarbi tampa ir spektaklio scenografija, kuri sukuria atmosferą, iškart „užduoda toną“...
– Kuriant spektaklio scenografiją, pirmoji mintis, nuo kurios atsispyrėme, buvo apie tokį prisiminimą iš vaikystės, kai įlendi į spintą, kurioje sukabinta labai daug drabužių. Iš vienos pusės ši spinta yra ir tam tikro saugumo simbolis, nes, pasislėpęs joje, vaikas jaučiasi saugus, esantis jaukioj aplinkoj. Iš kitos pusės, kai žmogus miršta, tų drabužių lieka labai daug. Tuomet iškyla klausimas, ką su jais daryti: ar atiduoti, ar tiesiog išmesti. Spektaklyje vaizduojama situacija šeimoje iškart po mamos mirties, t. y. viskas dar labai neaišku, dar sunku suvokti, kaip reikės gyventi toliau. Kol kas jie dar gyvena prisiminimais, tarp mamos daiktų, drabužių, už kurių taip pat savotiškai slepiasi nuo realybės, nuo „dramblio“.
Kita vertus, spektaklio scenografija byloja ir apie dar vieną šių dienų reiškinį: dauguma žmonių dabar gali sau leisti turėti praktiškai viską. Šiomis dienomis materialūs daiktai tapo lengvai prieinami ir gaunami, mes esame nuolat mokomi mylėti save, negailėti sau nieko. O gyvendami remdamiesi tokia filosofija, mes nejučia apsikrauname daiktais, kuriems galiausiai turime tarnauti, jie atima labai daug mūsų energijos, nes juos tenka prižiūrėti: nuvalyti, pastatyti, pernešti ir t. t.
Taigi dabar dažnai esame ir jaučiamės šiek tiek įklimpę, paskendę daiktuose, kuriems skiriame labai daug dėmesio, užuot jį skyrę vienas kitam.
– Kaip įvardytum pagrindinę spektaklio mintį? Kas tau pačiam čia yra svarbiausia, ką norėjai akcentuoti, pabrėžti?
– Manau, svarbiausia, ką norėjau akcentuoti, yra tai, kad mes, suaugusieji, turime jausti atsakomybę už savo vaikus, už ateinančias kartas. Juk vaikai ima iš mūsų pavyzdį, remiasi į mus, ir jie toliau gyvens su tuo, ką mes jiems perduosim. Tačiau tam, kad galėtume tapti tuo pavyzdžiu, pirmiausia turime susitvarkyti savo vidų. Panašiai kaip lėktuve, kur galioja taisyklė, kad įvykus avarijai, pirmiausia reikia užsidėti deguonies kaukę pačiam ir tik tada uždėti kaukę vaikui. Nes negalėsime padėti vaikui, kol patys nesusitvarkysim su savo „drambliais“. Naivu galvoti, kad galime gyventi sutrypti „dramblio“ ir tikėtis, kad mūsų vaikai neatsidurs po jo kojomis. Spektaklyje yra tokia scena, kur tėtis, labai pritrėkštas „dramblio“, bando savo sūnui aiškinti, kad šis turi būti nugalėtojas. O sūnus atvirai ir klausia: „O tu ar esi nugalėtojas?“ Taigi tą vidinę kovą mes pirmiausia turime laimėti patys. Iš tiesų labiausiai norėčiau, kad žiūrovai, parėję namo po šio spektaklio, tiesiog apkabintų savo vaikus.
Trumpai apie spektaklį
„Ein Elefant“ – tai spektaklis apie berniuką, kuriam niekas nieko nepasakė, apie šeimą, kurioje daug tylima, ir apie „dramblį“ – depresiją. Dramaturgė D. Zavedskaitė šiai nepaprastai temai ieškojo formos, kuri neišgąsdintų žiūrovo, bet drauge – ir neišblukintų realybės. Todėl pjesei parinkta ne niūrios realybės dramos, bet fantasmagorijos koloristika: visas veiksmas – tarytum nerealus, lyg transliuojamas tiesiogiai iš berniuko vaizduotės. Režisierius T. Montrimas sceninę spektaklio realybę kuria kaip žaidimų aikštelę, kurioje visi, supantys berniuką, tarsi išplaukę iš vizijų, sapniški, nenuoseklūs.
Spektaklyje „Ein Elefant“ vaidina: Daumantas Ciunis, Indrė Patkauskaitė, Mindaugas Capas, Vytautas Rumšas (jaun.), Valda Bičkutė, Rasa Jakučionytė, Jūratė Brogaitė, Tomas Kliukas, Ilona Kvietkutė. Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius Tadas Montrimas, pjesės autorė Dovilė Zavedskaitė, scenografė ir kostiumų dailininkė Kristina Voytsekhovskaya, kompozitorius Gintaras Sodeika, šviesų dailininkas Dainius Urbonis, choreografė Gintarė Šmigelskytė.
Spektaklio „Ein Elefant“ premjera – gegužės 20 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.