Prie parodos „Krasnucha. Rajonas, kurio nėra?“ kūrimo prisidėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, žmonių su regos negalia bendruomenė, tad šią parodą galima patirti įvairiomis juslėmis, ne tik išvysti, bet ir paliesti ar išgirsti. Nemaža dalis parodoje pristatomų eksponatų yra liečiami, taip pat, specialiai šiai parodai sukurtas audio gidas su garsiniu vaizdavimu, pritaikytas žmonėms su regos negalia, teigiama pranešime spaudai.
Parodoje kviečiama išsukti iš pagrindinio – Savanorių – prospekto ir vietinių žodžiais, istorine medžiaga bei meno kūriniais pakeliauti po skirtingus laikotarpius ir pavidalą keičiančius rajono kiemus. O vėliau patirti juos tiesiogiai – parodą papildo specialiai sudarytas savarankiško pasivaikščiojimo maršrutas, kurį parengtas lietuvių, anglų, lenkų, rusų kalbomis.
„Maršrutas, kurį sukūrėme leidžia praplėsti suvokimą apie rajoną, gyvai ištyrinėti tai, kas „užkabino“ parodoje. Jeigu tik yra laiko, labai rekomenduočiau žmonėms išbandyti šią „dvigubą programą“ – pasivaikščiojimas + apsilankymas parodoje.“ – sako vienas parodos kuratorių, iniciatyvos „Gatvės gyvos“ įkūrėjas, gidas Albertas Kazlauskas.
Maršrutą po „Krasnuchą“ sudaro 11 objektų ir smulkesnės, maršrutą papildančios rajono įdomybės.
„Kiekvienas iš 11 atrinktų objektų savaip atskleidžia rajono veidą. Jie labai skirtingi – nuo kvapnaus obelų sodo iki tamsių transporto žiedo požeminių perėjų. Nuo milžiniško „Velgos“ gamyklos monolito iki sukrypusių medinių trobelių. Tad tai – pilnavertis Krasnuchos meniu, nuo sriubos iki deserto. Rajone tiek daug įdomių objektų, kad kažko atsisakyti visada sunku. Vis tik nusprendėme, kad jei žmogus smalsus ir turi jėgų, be 11 pagrindinių objektų jis, šiek tiek nukrypdamas į šonus, gali sau leisti atrasti dar daugiau. Tai savotiški „bonusai“ gurmanams“, – mintimis dalijasi Albertas Kazlauskas.
Kviečiame susipažinti su dalimi maršruto objektų!
Prieškario sodybos (S. Konarskio g. 32D)
Kai pastatų fasadai daugiausia byloja apie sovietinį laikotarpį, gali būti nelengva įsivaizduoti, kaip viskas atrodė anksčiau. Tačiau pažiūrėkime į medinį namą čerpiniu stogu adresu S. Konarskio g. 32D (nors jis slepiasi tarp daugiabučių ir yra gerokai nutolęs nuo šios gatvės). Šis namas puikiai iliustruoja, kokie statiniai dominavo iki atidundant daugiabučių statyboms.
Idiliškomis užmiesčio sodybomis buvo tvarkingai nusėta visa erdvė, esanti tarp S. Konarskio g. ir Savanorių pr. Tiesa, dabartinis bevardis tiesus skersgatvis, prie kurio ir stovi šis namas, praeityje buvo rimta dab. Savanorių prospektui lygiagreti gatvė. Sovietmečiu ji kurį laiką vadinta Kazimiero Būgos vardu, o prieškariu – Koszykowa (krepšelių). Ar tik ne čia gyveno geriausi rajono grybų rinkėjai? Juk Vingio šilas visai šalia! Paėjėję šiuo skersgatviu tolyn pastebėsite ir mūrinį prieškarinio namo pavyzdį.
Rajono kaleidoskopas (Savanorių pr. 61)
Šis erdvus kiemas tiksliai parodo, kokia įvairialypė yra „Krasnucha“. Apsidairykite. Žemas, dvarelį primenantis pastatas – ankstyvuoju pokariu statytas vaikų darželis. Dabar šioje vietoje galima pasipildyti savo amunicijos sandėlius – čia jau tris dešimtmečius veikia ginklų parduotuvė „Ekoliet“. Pasisukę pagal laikrodžio rodyklę išvysite raudoną prieškario laikus menantį medinuką. Abipus jo – dideli stalininiai daugiabučiai, itin puošnūs gatvių fasaduose, bet santūrūs kiemuose. Pasisukus dar labiau – griežtu langų ir betoninių sienų ritmu aukštyn šaunantis monolitas. Tai 1988 m. iškilęs „Velgos“ gamyklos bendrabutis. Jis primena, kad pati gamykla veikė visiškai šalia, Vingio parko pašonėje, ir gamino vyresnei kartai puikiai žinomus dulkių siurblius „Saturnas“, „Audra“ ir ne tik.
Pasivaikščiojus šiek tiek platesniu spinduliu kieme galima aptikti dar kelias įdomybes: 1) tarpukarinę adreso lentelę ant Savanorių pr. 57 pastato; 2) greta šio namo išlikusį akmeninio grindinio fragmentą; 3) ankstyvosios nepriklausomybės laikų (1992–1993) renovaciją liudijantį rausvą 5 aukštų namą adresu Geležinio Vilko g. 7.
Žiedas
Šį žiedą vilniečiai vadina įvairiai – Savanorių, Vilkpėdės, Gerosios Vilties... Tai bene didžiausias visoje Lietuvoje transporto mazgas miesto teritorijoje. Pirmas jo statybų etapas baigtas 1974 metais. Tuo metu buvo ypač svarbu paspartinti ne tik senųjų rajonų ir centro susisiekimą, bet ir į bendrą sistemą įjungti užstatomą dešinįjį Neries krantą su Lazdynais, Karoliniškėmis ir kitais naujais rajonais.
Sunku būtų rasti žmogų, kuris nėra važiavęs šiuo žiedu. Vis dėlto praeiti jo požeminėmis perėjomis, viadukais ar pievomis yra tekę toli gražu ne kiekvienam. Beje, ramiai įsižiūrėjus dar sykį atsiveria stulbinamo „Velgos“ bendrabučio vaizdas. Ne veltui šis namas prie judraus žiedo yra viena geriausių reklamos erdvių. Daugelis puikiai prisimena ilgus metus šmėžavusias „Bison“ ir „Minolta“ iškabas.
Vandentiekio gatvė (Vandentiekio g. 1)
Vandentiekio gatvės akmeninis grindinys ir išlikęs užstatymas nedideliais trobesiukais liudija, kad tai jau gana garbaus amžiaus gatvė. Jos pavadinimas primena, kad kadaise gatvė driekėsi iki pat Neries pakrantės, kurioje stovėjo gelsvų ir raudonų plytų geležinkelio vandens siurblinė. Nors dabar Vandentiekio gatvė pasiekusi žiedą nutrūksta, keliaudami upės link senosios siurblinės pastatą vis dar rastume.
Bažnyčia (Gerosios Vilties g. 17)
Ši mažutėlė bažnyčia taip pasislėpusi kiemuose, kad, rodos, ji pati „Krasnuchoje“ jaučiasi truputį svetima. Dabar sunku patikėti, bet 1913 m. pastatytos šventovės smailės tuo metu buvo bene geriausiai matomas akcentas aplinkiniame kraštovaizdyje. Sovietmečiu dygstant aukštesniems daugiabučiams, bažnyčiai teko pasitraukti į jų paunksmę.
Šventovės iniciatorius buvo kunigas Karolis Lubianecas, o projekto autorius – vienas garsiausių to meto architektų Augustas Kleinas. Beje, kuklų tūrį nulėmė tai, kad bažnyčia buvo statoma ne kaip parapinė šventykla, o tik kaip koplyčia.
Ši bažnyčia – vienintelis rajono objektas, esantis Kultūros vertybių registre.
Skroblynė (Skroblų g. 19)
Pakilę iš „Krasnuchos“ žemumos patenkame į dar vieną mikrovisatą – „Skroblynę“. Šis kvartalas geriausiai žinomas dėl čia susitelkusios žmonių su regos negalia bendruomenės. 6 deš. pradžioje ėmė kilti pirmieji jiems skirti baltų plytų bendrabučiai. Savitumo kvartalui suteikia vienos pirmųjų Vilniuje taktilinės trinkelės bei orientuotis padedantys metaliniai turėklai.
19 numeriu pažymėtame pastate 1964 m. iškilo didžiausias bendruomenės darbdavys – įmonė „Liregus“, senu papratimu kartais vadinama Aklųjų kombinatu. Kadaise čia triūsė apie 1 500 žmonių. Nors produkcijos asortimentas buvo nedidelis, vilniečių elektros instaliacijos gaminiai plačiai pasklido po visą SSRS. Šiandien „Liregus“ yra sėkmingai rinkos ekonomikos sąlygomis veikianti įmonė, puikiai žinoma dėl savo dailių jungiklių, rozečių, kištukų ir kitų gaminių. Jos vadovai visada buvo ir tebėra žmonių su regos negalia bendruomenės nariai. Įmonės pastate iki šiol veikia valgykla – darbo dieną pietų metu nesidrovėkite užsukti.
„Skroblynėje“ verta pašmirinėti kiek ilgiau – čia yra ir Lietuvos audiosensorinė biblioteka, buvę dabartinės LRT darbuotojų namai, neįprastas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) garso įrašų studijos kompleksas (Naugarduko g. 91), iš kurio buvo vykdomos transliacijos per 1991 m. sausio įvykius.
Obelų sodas (Savanorių pr. 48)
Prieš atsisveikindami su „Krasnucha“ aplankykime vieną poetiškiausių jos vietų – obelų sodą. Vietinių pasakojimu, sodu praeityje neformaliai rūpinosi gretimo namo gyventojas. Pirmą kartą į rajoną atvykusiems žmonėms įspūdį darė ne tik obelų gausa, bet ir pavyzdingas jų nubalinimas kiekvieną pavasarį. Net ir judrioje miesto arterijoje čia gali pasijusti kaip kaime...
Obelų sodų rajone būta gerokai daugiau. Pamėginkite įsivaizduoti visus anksčiau čia stovėjusius medinius namelius bei prie jų pasodintus vaismedžius. Sovietmečiu rajoną projektavę architektai konstatavo, kad senų obelų čia – išties gausu. Nors daugelio sodų nebeliko, šiek tiek praeities romantikos pajusti leidžia netoliese gyvenusio rašytojo Romualdo Granausko žodžiai iš knygos „Kai reikės nebebūti“:
Dabar jau kiekvieną rytą, kai Genutė išeidavo į darbą, aš apsiaudavau savo nukleiptus batus ir – norėjau to ar nenorėjau – nunešdavau Bulį ant rankų žemyn, lauke prisegdavau pavadėlį, ir mudu leisdavomės į savo rytmetinę kelionę. Leidau jam pačiam pasirinkti maršrutą, ir jis po kelių kartų jį pasirinko: pro visą ilgą mūsų namą, paskui kairėn, už jo, kur buvo senas, apleistas ir sulaukėjęs obelų sodas, takeliu aukštyn iki vidurinės mokyklos, nuo jos – keliuku į mokyklos stadioną, kuris buvo žemiau tos mokyklos, bet aukščiau „Bangos“ restorano ir maisto parduotuvės stogo.
Žemėlapius savarankiškam pasivaikščiojimui rasite parodoje „Krasnucha. Rajonas, kurio nėra?“. Paroda lankytojų lauks iki pat liepos 28 d.
Parodos darbo laikas:
Ketvirtadieniais-penktadieniais 15-19 val.
Šeštadieniais-sekmadieniais 11-19 val.
