Pirmoje parodos dalyje autorius pateikia savotišką alchemišką laiko mašinos modelį – vaizduose persipynusi praeitis ir dabartis sukonstruoja unikalų vaizdą, kuris turi ir istorinio vyksmo užtaisą, ir fotografijai būdingą dabarties liudijimo, unikalaus laiko momento konservacijos momentą. Vilniaus miesto architektūros vaizdai, pristatantys viduramžius menančius pastatus ir kompozicijas, taip pat ir šiuolaikybę fiksuojančios panoramos – visi atvaizdai atspausti unikalia, dar XIX amžiuje patentuota Van Dyke fotografine technologija, spaudos procesai vyksta kaip prieš 100 metų. Pats šių fotografinių paveikslų spausdinimo procesas reiškia, kad kiekvienas atspaudas yra vienetinis ir unikalus, o popieriaus faktūra priartina atspaustą vaizdą labiau prie grafikos nei prie fotografijos.
Sauliaus Paukščio fotografijų paroda savo aukšta menine grafine kokybe puikiai pristato Lietuvą ir Lietuvos meno kokybę, skleidžia žinią apie Vilniaus grožį ir Lietuvos istoriją. Unikalių fotografijų rinkinio ekspozicija kviečia patyrinėti ir pasigrožėti šiais unikaliais, vienetiniais Van Dyke fotografijų atspaudais, atskleidžiančiais Vilniaus miesto grožį, paroda kviečia apžvelgti fotografinius atspaudus, tarsi nukeliančius šimtu metų atgal, tuo pačiu paieškoti ir šifro, atskleidžiančio modernaus meno žavesį.
Antroji parodos dalis – „Vilniaus kaleidoskopai“
Čia – vaizdai sukurti interpretuojant fotografiją šiuolaikinėmis grafinio vaizdo konstravimo priemonėmis. Vienetiniai atspaudai pristato vaizdines kompozicijas – savotiškus miesto vaizdų kaleidoskopus.
Pastaraisiais metais istorinio Vilniaus ir jo senųjų priemiesčių gyvenimas keičiasi labai greitai. Miesto struktūra, architektūra, faktūros kinta, veikiant laikui nyksta ir keičiasi, atsiranda naujos struktūros. Senieji pastatai, senamiesčio kvartalai, bažnyčių bokštai, tradicinio, įprasto Vilniaus peizažo herojai vis dažniau pasipildo naujais, moderniais siluetais – tai gyva Vilniaus istorija. Vilniaus evoliucijos istorija. Stebėdami ir tyrinėdami miesto peizažą laikmečių fotografijose matome, kaip keičiasi Vilniaus gyvenimas, kaip vystėsi ir kito Vilniaus pramonė, kaip kito miestiečių buitis, kokios buvo gyvenimo sąlygos, namų puošybos mados, netgi kokios spalvos patikdavo miestiečiams.
Nuošaliau nuo centrinių senamiesčio gatvių, toliau nuo turistinių takų, Vilniaus senamiesčio kertelėse galima rasti pastatų, kurie paprasti, funkcionalūs ir asketiški, išlikę tokie patys, kaip ir prieš šimtą ar daugiau metų. Vilniaus senamiestis ilgus dešimtmečius nebuvo turtingas ir čia esantys pastatai atspindėjo plėtros tendencijas, vyravusius architektūrinius stilius, technologinius miesto progreso elementus, pagaliau visuomenės būties sąlygas tuo laikmečiu.
Paprastų miestiečių kvartalai, gyvenamoji infrastruktūra, inžineriniai įrenginiai, mažoji architektūra, medžiagiškumas, paviršių faktūros, spalvos-momentų ir vaizdų kaleidoskopas, kuriame Vilniaus formos, spalvos ir šviesos – visa tai šioje fotografo Sauliaus Paukščio fotografijų / kaleidoskopų parodos dalyje.
Istorinis Vilniaus senamiestis – tai Vilniaus miesto istorijos dalis, kaip ir Lietuvos valstybės istorijos dalis.
Iš miesto centro pasitraukus pramonei, gamykloms, kurios čia veikė dešimtmečius, ar net šimtmečius, Vilniaus senamiestis, ypač jo pakraščiai, ilgus metus buvo apleista periferija. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe ir Europos Sąjungos nare, per keliolika metų vyko dideli atsinaujinimo ir progreso procesai. Sovietinės gamyklos ir pramoniniai rajonai virsta puošniais gyvenamaisiais rajonais, kuriasi nauji gyvenamieji kvartalai, miestas plečiasi, atsinaujina, buvę priemiesčiai keičiasi mūsų akyse. Peržvelgus parodoje eksponuojamą fotografijų/kaleidoskopų kolekciją, nejučiom apima nuojauta, kad šie kaleidoskopų fragmentai rytoj bus dar kitokie.
