Jean-Luc Lagarceʼas palaidotas anoniminėje urnoje
Prancūzijoje režisierius, aktorius, dramaturgas Jean-Lucas Lagarceʼas (1957–1995) tapo kultiniu. Jo pjesės išverstos į daugybę kalbų. „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ („J'étais dans ma maison et j'attendais que la pluie vienne“) – priešpaskutinis dramaturgo kūrinys. Pjesė, parašyta 1994 m., likus metams iki autoriaus mirties (mirė nuo AIDS tesulaukęs 38-erių), yra vienas iš trijų (greta „Tai tik pasaulio pabaiga“, 1990, „Tolima šalis“, 1995) testamentinių kūrinių.
J-L. Lagarceʼas studijavo filosofiją, teatro meną, parašė 25 pjeses. 1977 m. su bendraminčiais studentais subūrė teatro trupę „Théâtre de la Roulotte“, kurios J.-L. Lagarceʼas nepaliko net tada, kai laimėjęs teatro „Petit Odéon“ pjesių konkursą gavo pasiūlymą persikelti į Paryžių. Bezansone įkūrė leidyklą „Les Solitaires Intempestifs“, kurioje iki šiol leidžiami šiuolaikinių dramaturgų (ir jo paties) tekstai, pjesės. Menininko noru buvo palaidotas Paryžiaus Père-Lachaiseʼo kapinių kolumbariume anoniminėje urnoje.
Po mirties J.-L. Lagarceʼas tapo vienu dažniausiai pasaulio teatruose statomu šiuolaikiniu prancūzų autoriumi. Lietuvoje 2013 m. Panevėžio J. Miltinio dramos teatre pjesę buvo pastatęs režisierius Rimas Morkūnas.
Kotrynos Siaurusaitytės ir Arvydo Gudo tandemas
Po 11 metų ši pjesė vėl Lietuvos scenoje. Kūrinio ėmėsi jaunosios kartos režisierė, E. Nekrošiaus mokinė Kotryna Siaurusaitytė ir scenografas Arvydas Gudas. Tarp jų bendrų projektų – spektakliai „Apsiaustas“ (2021), „Nepaprasta Edvardo Tiuleino istorija“ (2022), audiovizualinės instaliacijos – „Sąstingis“ (2022), „Labirintas“ (2022), sukurti Panevėžio J. Miltinio dramos teatre. „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ – jau šeštas jų bendras projektas.
„Kiek esame dirbę kartu, šis pastatymas yra minimalistiškiausias techniniu požiūriu, tačiau minties ir turinio prasme, matyt, giliausias ir sudėtingiausias. Generuodami idėjas sutarėme, kad turime daryti griežtą ir negailestingą atranką, išsigryninti, atsisakyti buitiškumo ir palikti tik tai, kas būtina“, – atviravo K. Siaurusaitytė.
Anot A. Gudo, tai nėra paprasta pjesė, nelengva ją įsprausti į teatro rėmus, tad scenografas bando atrasti tikslias ir būtent šiam kūriniui reikalingas aplinkybes atsiverti. Gal žiūrovas bus paklaidintas minčių ir žodžių labirintuose, bet yra siekis, kad būtų paklaidintas meistriškai.
Daugiažodiškumas ir kalbos magija
Dramaturgo tekstai išsiskiria sudėtinga sintakse, veiksmo atsisakymu, ypatinga pjesės struktūra, dažnai naudojamos aliuzijos bei citatos. J.-L. Lagarceʼas sukūrė savo rašymo stilių – jo pjesė remiasi ne siužetu, o atmosferos kūrimu, kurią būtina perteikti teatro priemonėmis. Tai tikras iššūkis visai kūrybinei komandai – teatralizuoti tekstinę pjesę, kurioje daug stambių planų, monologų, kinui būdingų tikslių garsų ir tylos.
Kotryna Siaurusaitytė: „Nors lietuviškajai teatro tradicijai nebūdinga daugiažodė dramaturgija, tačiau gyvenime kalbame ir siekiame save išreikšti ne mažiau už prancūzus, tad gali būti (ir to, žinoma, tikiuosi), kad atėjusieji į spektaklį atras vertingų įžvalgų apie tarpusavio santykius.“
Turime tik kalbą – tekstą, kurį transliuoja aktorės, tekstas – stiprus ir muzikalus, lyg intensyvus minčių srautas, dialogai, virstantys monologais – technika, padedanti parodyti veikėjų nesugebėjimą tinkamai susikalbėti, taigi ir jų santykių sudėtingumą. Spektaklio ašimi tampa žodžio erdvė, o kalbą galime laikyti savarankišku personažu.
Prieš mus – šeima, kuri gali būti kiekvieno iš mūsų
„Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ pasakoja apie penkias moteris: tris seseris, motiną, senolę. Jos daug metų laukia brolio, sūnaus, anūko, kurį po kivirčo iš namų išvarė tėvas. Moterų gyvenimai visą šį laiką tarsi sustoję, įstrigę laike. Vyro scenoje nematome, bet nuojauta, kad jis visgi yra, nepalieka, kybo ore. Tarsi pažadas, šviesesnės ateities lūkestis. O gal tai tik moterų vilčių, baimių, nuoskaudų, lūkesčių projekcija? Laukimas spektaklyje tampa tarsi atskiru personažu, tarsi beketiško Godo ar besiartinančios planetos iš Larso von Triero „Melancholijos“ šešėlis.
Penkios stiprios moterys ir magiškasis realizmas
Spektaklyje vaidina penkios aktorės (Valentina Lukjanenko, Anžela Bizunovič, Anastasija Špakovskaja, Aleksandra Metalnikova, Božena Aleksandrovič) – skirtingų charakterių, gyvenimiškos ir profesinės patirties, kaip ir spektaklio herojės – kiekviena jų su savo praeitimi, bet jas vienija bendra dabartis ir miglota ateitis. K. Siaurusaitytė teigia, jog darbas su penkiomis stipriomis aktorėmis – įdomi ir naudinga patirtis: „Šis spektaklis spinduliuoja nemažą emocinį krūvį, yra atviras, arti žiūrovo ir labai trapus.“
Aktorės panardina į neįtikėtiną spalvų, garsų, metaforinių objektų ir žodžių estetiką. Spektaklio juoda mėlyna paletė sukuria magiško realizmo pojūtį, viskas vyksta ant fantazijos ir tikrovės ribos.
„Prancūziškas“ Vilniaus senasis teatras
K. Siaurusaitytė šio spektaklio eskizą sukūrė ir pristatė VST vasaros teatro laboratorijoje „Mes – Prancūzijaʼ23“, o dabar jis virto pilnaverčiu spektakliu. Šioje teatro laboratorijoje buvo parodyti ir dar dviejų lietuvių režisierių darbai, kurie užaugo ir įgavo kūną: Monikos Klimaitės spektaklis „Dviejų Korėjų susijungimas“ pagal prancūzo Joëlio Pommerat pjesę (premjera įvyko 2023 m. spalio 19 d. Artimiausias spektaklis – kovo 24 d.) ir Jokūbo Brazio „Kaligula“ pagal Albertą Camus. „Kaligulos“ premjera taip pat netrukus – jau vasario 28, 29 dienomis.
Spektaklis bus rodomas: vasario 17 ir 18 d., kovo 15 ir 20 d., balandžio 7 ir 10 d., VST Mažojoje salėje.
Spektaklis rusų kalba su titrais lietuvių kalba.