Vilniaus skulptūros ir jų nuotykiai: vagis viliojanti dobermanė, baimę vaikantis katinas, atgijusi undinėlė, idėjas sauganti kiaulė-taupyklė

Atrodytų, skulptūros tiesiog stovi sau kaip įmūrytos, bet iš tiesų, jos gyvena gan audringus ir nuotykių kupinus gyvenimus. Simboliais tapusių personažų „įsikūnijimo“ sostinėje istorijos kalba pačios už save. Tad nors ir praeinate pro jas kasdien, ar žinojote, kad...?

Dobermanė ir vagys

Turbūt nėra nė vieno nepastebėjusio prie Gedimino prospekto namo 32A prieangio ištikimai tupinčios bronzinės dobermanės skulptūros, tačiau mažai kas žino, kad tai jau trečioji šios skulptūros versija.

Pirmosios skulptūros istorija siekia 1994-uosius. Toje vietoje anksčiau buvo įmonė „Mineraliniai vandenys“, kuri įsigijo įsigijo menininko Svajūno Kižio apsiginto diplominio darbo „Didaktika“ instaliacijos dalį – natūralaus dydžio dobermanų veislės šuns skulptūrą, kuri buvo pastatyta prie įėjimo kaip sargybinis.

Dėl bandymų skulptūrą pavogti ji buvo prirakinta grandine, tačiau vagys... ją vis vien pavogė.

2007-aisiais dobermanės skulptūrą toje pačioje prospekto vietoje veikusios optikos savininko užsakymu pastatė skulptorius Eimantas Ludavičius, bet optikai užsidarius – savininkas išsivežė ir jos sargę. Miestui pasisekė, kad kūrėjas turėjo išsaugojęs skulptūros formą ir galėjo ją atkurti.

Skulptūra išmontuota 2016-aisiais spalio mėnesį, optikos salonui išsikrausčius iš patalpų. Kilo šaršalas, dobermanės pasigesta, o paskelbus visuotinę paiešką, E. Ludavičius iš išsaugotų trafaretų nuliejo naują skulptūrą ir padovanojo miestui.

Kalbama, kad dobermanė turi gerbėjų feisbuke, bet E. Ludavičius tikino su šia anketa niekaip nesusijęs...

„Labai seniai dobermanė gyvena savo gyvenimą. Daug istorijų nepripasakosiu... Aišku, ji kitokia, nei prieš tai buvusi. Anie šeimininkai turėjo išsikelti – nuomos mokestį jiems pakėlė dvigubai per vieną mėnesį, tą šunį patys pasiėmė, su juo viskas gerai, gyvena Antakalnyje. Apie skulptūras imama kalbėti tik tada, kai atsiranda koks nors kontekstas, o jos pačios gyvena tarsi savaime, tampa aktualūs kaip simboliai. Tuo metu, kai dariau šią skulptūrą – ji tebuvo vienas iš daugybės darbų. Tačiau skulptūros tampa svarbiomis tik prabėgus kuriam laikui, po kokių penkerių metų. Vadinamųjų viešųjų darbų praktiką tęsiu: skulptūra baziliskas – irgi personažas. Pasitaiko proga – padarau, kad miestas taptų gyvas“, – kalbėjo skulptorius.

Užupio Katinas: pakasyk man ausį – baimės nebejausi

Ant Polocko g. 2 esančio namo tvoros vaikštinėja išdidus katinas, tiksliau – katino skulptūra. Anot autoriaus, vos pakasius auskarotą katino ausį baimės jausmas tiesiog pranyksta! Juvelyrės Viktorijos Orkinės iniciatyva, linksmą katino skulptūrą sukūrė menininkas Jonas Gelčys.

„Sukūriau, paleidau ir netrukdau jam gyvent. Neseniai buvau aplankęs, įdomu, kaip jis laikosi, kaip pati medžiaga (bronza) reaguoja į klimatines sąlygas. Ilgai galvojome kokį metalą parinkti, kad būtų ilgaamžis. Buvo baimės, kad auskaro nenuluptų. Ačiū Dievui, jau keli metai praėjo, jokių incidentų nebuvo, paglosčiau ,viskas gerai – stovi“, – sakė J. Gelčys.

Prisiminęs pačią skulptūros atsiradimo pradžią, J. Gelčys pasakojo, vos perskaitęs konkurso sąlygas pamanęs, kad jokios idėjos nesugalvosiąs. Visgi vėliau užgimė mintis – kas gali būti ant tvoros, jei ne katinas?

„Mandras, storas katinas įsivėrė auskarą ir užšoko ant tvoros, kad save parodytų. Taip žaidžiant išsigvildeno toks projektas. Tik norėtųsi, kad jį labiau glostytų, paliestų, netgi specialiai patį snukutį buvau papoliravęs, bet žmonės labai kultūringi, bijo liesti – skulptūra. Teoriškai, jeigu daugiau liestų – snukutis blizgėtų, skirtųsi nuo kūno. Kai buvau prieš keletą dienų – arba neliečiamas, arba visai mažai liečiamas, iš tikrųjų. O bijojome, kad lips vaikai, tampys – visgi būgštavimai nepasitvirtino, galėtų daugiau liestis prie katino, ir kitaip atrodytų, ir bendravimas būtų su skulptūra“, – kalbėjo J. Gelčys. Į pastebėjimą, kad galbūt katinas mažai glostomas, nes turime mažai baimių, skulptorius trukteli pečiais – turbūt.

Kiaulė-taupyklė kaupia naujoms idėjoms

Kas nežiūri po kojomis, turbūt nepastebėjo prie pat „Užupio angelo“ skulptūros apie debesis svajojančios kiaulės- taupyklės, kurią Užupiui padovanojo menininkai Katarzyna Waszewska- Adamowska ir Tadeusz Adamowski iš Gdansko.

Menininkai taip kvietė rinkti aukas skulptūros „Vienaragis zebras“ restauravimui. Savaitę Užupio meno inkubatoriaus dirbtuvėse kurta skulptūra, vaizduojanti vienaragį zebrą, ypatinga tuo, kad yra sukurta pagal supamo arkliuko prototipą.

O kiaulė-taupyklė taip ir liko rinkti lėšas naujoms idėjoms. Nepamirškite papenėti kiaulytę, įmesti monetą!

Užupio Undinėlė

Jeigu einant Vilnelės pakrante akys pačios užkliūva už sūpynių viduryje upės, nutįsusių nuo Užupio tilto (Užupio g.2), tai undinę pastebi tik patys pastabiausi. Tarsi susiliejusi su pakrantės akmenimis ji ima traukti žvilgsnį tik tų, kuriuos pati nutaria pakerėti.

Šios undinėlės autorius – skulptorius Romas Vilčiauskas. Ir nors jis, ko gero, pasakytų, kad tai tik bronzinė skulptūra, vis dėlto, vieną kartą ji yra atgijusi, nes nusprendė panardyti. Tai įvyko 2004 m., kai pakilęs upės vanduo ją nunešė. Visgi namai yra namai – narai ją surado ir sugrąžino į vietą, kad ir toliau visus prašalaičius viliotų į Užupį.