Vilniaus vaidmenys daugiau nei šimtmečio kino istorijoje: rodytas ir kaip aptriušusi nusikaltimų vieta, ir kaip iščiustytas Švedijos miestas

Vilnius kine – koks jis? Kino istorikė Sonata Žalneravičiūtė pastebėjo, kad jis – tarsi herojus. Paklausta, koks vaidmuo – geriečio ar blogiečio – jam dažniausiai tenka, ji sakė abejojanti, – kažin, ar jam galima suteikti kažkokį charakterio bruožą, apibūdinimą. „Vilnius yra kaip pagrindinis, tykus stebėtojas, viso to, kas jame vyksta. Savaime suprantama, pasyvus. Ne kaip dalyvis, o tiesiog būnantis, priimantis visa tai, kas vyksta jame, žmones, kurie gyvena trumpai, o jis jau – 700 metų“, – sakė S. Žalneravičiūtė, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (LTMKM) rodomos kino parodos „Vilnius kine“ viena kuratorių.

Apėmė šimto metų laikotarpį

„Patyręs ir Pirmąjį, ir Antrąjį pasaulinius karus, okupacijas (kino kronikoje ir dokumentikoje tai atsispindi), jis įgauna vis kitokius veidus, transformuojant jo vaizdą. Kad ir Raimundo Vabalo filme
„Marš, marš, tra-ta-ta!“, kuriame jis tarsi paviljonas, – visai kitokia nuotaika, su dekoracijomis. Transformacijos vyksta ir dabar užsienio režisierių kuriamuose istoriniuose filmuose – ir „Jekaterina Didžioji“, ir „Elžbieta I“, ir „Černobylis“– dėl išsiplėtusių techninių galimybių galima filmuoti pačius skirtingiausius įvykius“, – pažymėjo S. Žalneravičiūtė.

Parodoje apimtas nemenkas laiko tarpas – seniausias kino siužetas iš 1919-ųjų kino kronikos „Pėstininkų žygis į Vilnių“, o naujausias – iš Eitvydo Doškaus 2022-aisiais sukurto dokumentinio esė „Čia buvo Vilnius“.

„Apie šimtą metų, vos vos daugiau... Turimoje medžiagoje – pirmasis filmuotas fragmentas iš 1919-ųjų. „Pėstininkų žygyje į Vilnių“ (pėstininkais, aišku, buvo lenkai) pasimato tam tikros lokacijos: Geležinkelio stotis, Aušros Vartai, Aušros Vartų gatvė. Žvelgiant į tą šimtmetį, darant laiko pjūvį – galime pamatyti vietas, kurios praktiškai visai nepasikeitė per šį laikotarpį. Didesnė senamiesčio gatvių dalis, sakraliniai objektai, bažnyčios, cerkvės, panorama, kurios rakursą matome nuo Gedimino kalno ar Trijų Kryžių kalno – galime matyti labai panašų vaizdą įvairiose kronikose skirtingu laiku, jeigu žvilgsnį kreipiame į centrinę miesto dalį“, – pastebėjo pašnekovė.

Bet per laiką, S. Žalneravičiūtė tęsė, miestas visgi keičiasi dėl įvairių istorinių įvykių. Antrojo pasaulinio karo metu miestas ypač suniokotas, sovietų okupacijos metais griaunami pastatai, dar visai neblogos būklės.

„Miestas pasikeičia... Tarpukariu arba net karo metu filmuotų senamiesčio gatvių jau nebegalime atpažinti. Kai jau nusileidi į patį miestą, pradedi „vaikščioti“ gatvėmis („vaikščioti“ – stebėti filmuotą medžiagą), tu matai miesto pokytį ir senamiestyje“, – pasakojo ji.

Herojus, kuris yra, nepriklausomai nuo to, kas jame vyksta

Kino istorikė pastebėjo, kad sovietmečiu, miestui plečiantis, pradėti filmuoti naujieji miesto mikrorajonai, daugiausia – dokumentikos kronikos.

„Jos sukurtos norint užfiksuoti kaip sovietinį pasiekimą – apie augantį miestą. Tačiau kino kūrėjai (ir vaidybinių filmų) dažniausiai vis tiek orientavosi į senamiestį, nes jis unikalus. Vilnių galima buvo parodyti kaip vieną iš Švedijos miestų, pavyzdžiui, kaip „Seklio Kalio nuotykiuose“. Jį kuriant dalyvavo ir užsienio režisieriai, kad atsispindėtų kaip Vakarų Europos miestas. Buvo svarbu parodyti patį miestą kaip herojų, kuris yra, nepriklausomai nuo to, kas jame vyksta“, – sakė S. Žalneravičiūtė.

Nepriklausomybės pradžioje, anot S. Žalneravičiūtės, ir režisieriai, ir dokumentininkai, ir vaidybinių filmų kūrėjai pradėjo domėtis kitomis teritorijomis, kurios buvo ne tokios populiarios ir ne tokios reprezentatyvios, kaip pavyzdžiui, Užupis.

„Romas Lileikis, Arūnas Matelis, Arturas Jevdokimovas, Šarūnas Bartas – karta, kuri pradėjo kurti Nepriklausomybės pradžioje. Jie tą teritoriją, galima sakyti, įamžino savaip liudydami ir kaip laiko ženklą, tam tikrą dvasinę būseną tuo metu esančią Lietuvoje, virsmo laiką, kada iš visų aptriušimų turėjome atsispirti ir išbristi, kurti naują miestą – šviesesnį“, – interpretavo S. Žalneravičiūtė.

Jau apie 2000-uosius, jaunosios kartos režisieriai Ignas Miškinis, Emilis Vėlyvis pradeda kurti žanrinius filmus. „Jie jau sąmoningai renkasi kitas teritorijas, naujus rajonus, kur jų filmų herojams yra tinkama erdvė, tam tikras lokacijas, atspindint kriminalinius įvykius tose vietose – posovietiniuose žlugusiuose fabrikuose, kitose apleistose teritorijose. Miestas, senamiestis, viena vertus, lyg ir nežymiai keičiasi, bet kino kūrėjų laukas išsiplečia – ir pagal laiką, ir pagal kino raidą“, – kalbėjo kino istorikė.

Išlenda kompleksai

Šiandien dažnai yra pabrėžiama, kad Vilnių noriai renkasi užsienio kino kūrėjai, kaip tinkamą lokaciją filmavimams, bet tuo pačiu iškeliamas ir kitas aspektas – kodėl miestas neretai parodomas iš niūriosios pusės, kaip sovietinis, apleistas?

„Manau, šičia išlenda mūsų kompleksas. Dažniausia bandoma nusikratyti sovietinio paveldo kaip ypatingo blogio. Tiesiog reikia priimti, kad mes turėjome tą laikotarpį, jo „neišvalysi“ iš mūsų istorijos. Tai, kad miestas universalus kino kūrėjams – galima tik džiaugtis, tai duoda ir finansinę paskatą miestui, uždirbama nemažai pinigų, tai ir darbo vietos mūsų kino žmonėms. Bet kokiu atveju, nuostabu, kad turime ką pasiūlyti, – nuo seniausių amžių iki dabarties. Turime visko, tuo esame turtingi“, – sakė S. Žalneravičiūtė.

Senesniuose filmuose, atrodytų, Vilniui tenka didesnis vaidmuo, galima pamatyti daugiau įvairesnių miesto lokacijų. Su vyraujančia nuomone, kad dabartiniai filmų kūrėjai labiau orientuojasi į veiksmą, S. Žalneravičiūtė nenorėjo sutikti.

„Sakyčiau, kad ne, veiksmas kaip veiksmas – būna ir aktyvus, ir lėtas, ir statiškas. Iš naujausių filmų – viskas gerai, yra tikrai įdomių, naujų vietų Vilniuje užfiksuota. Net yra iššūkis nustatyti, kur tai yra. Algimanto Puipos „Senefilija“ – taip pat intriguoja išsiaiškinti. Va, šitos vietos nežinome, kad ir senamiestyje, ar Antakalnyje kažkuriuo rakursu – ne viskas yra matyta. Aišku, žanrinis kinas turi savo tempą, o dramose – vėlgi, yra ir to, kad romantiškai sėdima ant kokio nors daugiaaukščio namo stogo, arba herojus matai Pūčkorių atodangos fone“, – apie kinematografinę įvairovę kalbėjo S. Žalneravičiūtė.

Kino istorikė išskyrė E. Doškaus filmą „Čia buvo Vilnius“, pasak jos, galima sakyti, kad šiam autoriui pavyko sukurti tikrą šio miesto kino esė. Jos manymu, tai susiję su tuo, kad E. Doškus puikus operatorius – vaizdui skyrė ypatingą dėmesį, pasitelkė asmeninį žvilgsnį į miestą, kokį jaučia, mato. Pašnekovė įsitikinusi, kad tokių Vilniaus portretų – nėra daug. Tai esą yra pasisekę padaryti tik Almantui Grikevičiui savo filme „Laikas eina per miestą“ (1966 m.) ir lietuviško kino pradininkui Alfonsui Žibui.

„1944-aisiais, vokiečių okupacijos metais sukurtame A. Žibo filme labai gražiai nufilmuotas Vilnius. Nematai, nejauti karo ženklų – matydamas saulėtą, nors visiškai tuščią miestą“, – sakė S. Žalneravičiūtė ir pridūrė, kad kino kūrėjai visgi ir šiandien Vilnių vis dar mato kaip savo kūrybinę erdvę.

Ne viskas suskaitmeninta

Gan tragikomiška, S. Žalneravičiūtės pastebėjimu, kad sudėtingiausia parodai buvo surasti lietuvių kūrėjų medžiagą, net ir sovietinę.

„Ne viskas yra suskaitmeninta, reikia prašyti atskirų fragmentų, kad juos suskaitmeninitų... tai liečia ir vaidybinius filmus, čia laukia didelis darbas Centriniame archyve. Bet kokiu atveju, kai kurios medžiagos – ne pačios geriausios kokybės. Reikia ne tik suskaitmeninti, bet ir restauruoti. Mūsų sovietinis paveldas kol kas dar nesutvarkytas, ilgas darbas, suprantu, bet tam tikrais momentais net ir norėjosi atsisakyti tam tikrų filmų vien tik dėl to, kad yra prasta kokybė“, – atviravo viena parodos kuratorių.

Šita problema, tęsė S. Žalneravičiūtė, jau seniai žinoma: „Procesas vyksta iš lėto. Pavyzdžiui, Algirdo Aramino 1980-ųjų filmas „Andrius“ – kaip tik šią savaitę bus pristatytas, suskaitmeninitas, restauruotas. Tie žingsniai atliekami – ir „Meno avilio“ , ir Kino centro, bet tam tikrai reikia nemažų pinigų ir žmogiškų resursų. Visa tai vyksta, smagu matyti, kas jau padaryta, parodyti tą kontrastą.“

Lūžio taškų per tuos šimtą metų – būta ne vieno. Kokie jų buvo svarbiausi? S. Žalneravičiūtė neabejoja, labiausiai kiną veikė šalies istoriniai momentai.

„Ne paslaptis, kinas naudojamas kaip propagandos įrankis. Savaime aišku, kad okupavus miestą stengiamasi jį rodyti pagal sukurtą foną. Vokiečiai prieš Antrąjį pasaulinį karą filmavo gidą po Vilnių, gražų, su šventėmis, filmuojami žydai, getas. 1919-ųjų kino kronikoje „Pėstininkų žygis į Vilnių“ parodytas Juzefo Pilsudskis atvykimas į Vilnių, jo reikšmė – taip pat tam tikra propaganda. Objektyvumas [filmų] – sąlyginis, bet sąlygiškumas labiausiai atsispindi per mieste gyvenančius žmones, kaip jie elgėsi. <...> Tai atsispindi ne miesto sienose, kuriose ryškūs ženklai po karo, randai, bet visą propagandai reikiamą / norimą foną kūrė tuometiniai gyventojai. Visokių žmonių buvo, montažas, vėlgi, sugeba padaryti įvairius stebuklus“, – sakė S. Žalneravičiūtė ir pridūrė, kad
norint deramai įvertinti užfiksuotus vaizdus reikia žinoti miesto istoriją.

Parodos kūrėjai pasakoja, kad ekspozicija yra sukurta tarsi miesto labirintas, kuriuo einant galima susipažinti su Vilniumi vis kitu rakursu. Septyniose salėse pristatomos skirtingos temos: „Sacrum“, „Gyvenu ir myliu“, „Vilniečiai“, „Tamsa ir šešėliai“, „Vaikų miestas“, „Iš rankų į rankas“ ir „Laisva dvasia“

„Sau išskyrėme ir potemes, pagal tai dėliojome medžiagą į atskirus kino ekranus, jų bus 37. Iš tikrųjų, tai vien kino žiūrėjimo paroda. <...> Kiekviename ekrane – Vilnius, – kintantis ir laike, ir vietomis. Daugumoje ekranų bus parodyti skirtingi fragmentai pagal laiką. Ir vaidybiniai filmai, ir dokumentika, ir kronika gali jungtis į vieną atskirą pasakojimą. Montažas truko (sumontavo Rimantas Oičenka) šešias valandas, šešias minutes – šitiek yra medžiagos. <...> Prasminga pamatyti, koks Vilnius buvo – ir skirtingas, ir panašus, ir atpažįstamas“, – sakė S. Žalneravičiūtė.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilniaus g. 41) kino paroda „Vilnius kine“ veiks iki sausio 28 d.