Vilniuje atidaryti Literatų namai: džinas išleistas iš butelio

Ketvirtadienį sostinėje duris atvėrė Literatų namai – naujajai VšĮ „Vilnius UNESCO literatūros miestas“ suteiktos patalpos Šv. Jono gatvėje 11. Atidarymo dieną vykusioje diskusijoje netrūko pačių įvairiausių palinkėjimų, išsakytos vizijos, pasidalinta svajonėmis. Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė, svarstydama, kokia yra nauda rašytojams ir kitiems bendruomenės nariams kurti literatūros mieste, pažadėjo, kad „ant laurų niekas neužmigs“. „Viliuosi, kad tai bus galimybė naujiems postūmiams“, – sakė ji.

Statusas suteikė miestui garbės

Vilniaus mero pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė pažymėjo, kad šis „Vilnius UNESCO literatūros miesto“ statusas svarbus, suteikiantis miestui garbės.

„Tai yra ir atsakomybė, ir didelės galimybės. Vilnius daugiakultūris miestas – tai didžiausia vertybė, per šį statusą galima tai parodyti. <...>Džiaugiuosi, kad politikai mums pakluso, įtikinti buvo nelengva. Pirmas politinis sprendimas buvo priimtas 2011-aisiais, vėliau darbo grupės atnaujintos, su komanda dirbome aktyviai nuo 2018-ųjų. Komandos dėka mums pasisekė, partneriai didžiavosi, kaip parengta paraiška“, – pasidžiaugė E. Tamošiūnaitė ir pridūrė, kad pati vieta – senamiesčio širdyje – turės įtakos Literatūros namų sėkmei.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos kultūros programų vadovė Milda Valančiauskienė pasakodama apie kūrybingų miestų idėją sakė, kad šiuo metu yra apie tris šimtus miestų, kuriuos sieja partnerystės tinklas. „Tokiu būdu formuojasi tam tikra kultūrinė tapatybė“, – plėtros aspekto svarbą iškėlė ji.

M. Valančiauskienės manymu, dinamiškų bendruomenių egzistavimas yra labai reikalingas: „Misijų, aišku, daug, vienas tikslų – kurti partnerystes, susirasti giminingus miestus, puiki niša. Galima žvelgti kaip į paramą literatams, kur jie galėtų generuoti idėjas.“

Literatūra – karališka sritis

Paskutiniu metu girdimos kalbos, kad UNESCO organizacija, reaguodama į įvykius, demonstruoja mažai galios, tačiau, anot M. Valančiauskienės, UNESCO nėra trečioji jėga, tai visas šalis siejantis tinklas.

„Tautų katile sunku priimti vieningą sprendimą. Tačiau miestai elgiasi narsiai, rašytojai tuo garsėja, kad geba kritiškai mąstyti, greičiau reaguoti. Bet reikia spausti platesnius šalių sambūrius“, – įsitikinusi ji.

Paklausta apie svajones, M. Valančiauskienė samprotavo, kad šiandien kultūrai svarbus tarpdiscipliniškumas.

„Girdėjosi skeptikų balsų, buvo abejojama, kodėl renkamasi viena sritis, esą miestas pamirš kitas kultūros formas. Nieko panašaus, miestas kaip rėmė kūrėjus, taip ir rems. Esu filologė, galbūt šiek tiek subjektyvi – tai karališka sritis! Bet kurioje formoje – net muzikos klausantis – galima išgirsti tekstą. Daugybė galimybių, manau, kūrybiški žmonės atneš dar daugiau idėjų“, – kalbėjo ji.

Linkėjo tvarumo

B. Jonuškaitė pastebėjo, kad rašytojams ypač trūksta „literatų operatorių“, kurie pakviestų į diskusijas. „Reikia to užvedėjo. Visi literatūros žmonės prašo paramos – tai dar viena vieta, dar viena galimybė dalyvauti – tam tikra paskata. Mūsų bendruomenė – visur tie patys žmonės. Linkiu tvarumo, kad gyvuotumėte ilgai“, – tęsė ji.

Rašytojų sąjungos pirmininkė svarstė, kad Literatų namai galėtų tapti pažindintojais su literatūros paveldu.

„Mums likęs paveldas – daugiatautis. Poetas, literatūros pažiba Motiejus Kazimieras Sarbievijus, rašytojai Adomas Mickevičius, Ričardas Gavelis, Jurga Ivanauskaitė, Jurgis Kunčinas... Jei šie Literatų namai turėtų tokius pajėgumus surengti, tarkim, ekskursiją Česlovo Milošo takais, susitikti prie J. Ivanauskaitės katino... Yra tiek įdomių dalykų! Turime fantastišką paveldą, jo neišnaudojame. Visa tai turėtų būti gyva!“, – savo vizija dalijosi B. Jonuškaitė.

Tačiau Rašytojų sąjungos pirmininkė būgštavo, kad pasikeitus valdžios atstovams Literatų namai nebūtų uždaryti. E. Tamošiūnaitė išsakytas niūrias mintis stūmė į šoną atsakydama, kad „džinas išleistas iš butelio, kažin, ar atsiras toks žmogus, kuris galėtų jį uždaryti“.

Diskusiją moderavusi VšĮ „Vilnius UNESCO literatūros miestas“ vadovė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė užbaigdama pokalbį pažymėjo: svarbiausia, kad veiktų šie namai – visos bendruomenės rūpestis ir darbas.