Vilniuje atsirado vinilinių muzikos plokštelių spaustuvė: pagaliau, turime!

Tuo galėjo pasigirti mūsų kaimynai latviai, tačiau ne mes. Dabar tuo galime pasigirti ir mes – Vilniuje taip pat atsirado vinilinių muzikos plokštelių spaustuvė. Įdomu, kaip gimsta plokštelės? Tuomet keliaukime į spaustuvę kartu su „Delfi“ žurnalistu Justinu Arlausku.

Tiesa, Sovietmečiu Latvijos sostinėje Rygoje buvo įkurta įmonė „Melodija“, kuri ir leido didžiąją dalį plokštelių, skirtų Sovietų Sąjungos respublikoms. Jų pristigus, kai kurios būdavo atspaudžiamos Kaune, Kauno buitinės chemijos gaminių gamykloje. Plokštelės buvo tik mažoji jų produkcijos dalis.

Pagaliau, turime!

„Green lakes pressing“ plokštelių spaustuvės gamybos vadovas Šarūnas Kvaraciejus, paklaustas, kodėl taip susiklostė, kad kaimynai latviai turėjo vinilinių plokštelių gamyklą, o lietuviai niekada jos taip ir neturėjo, svarstė, kad, matyt, taip jau susiklostė – nebuvo progos: „Nesusibūrė gera kompanija, kuri sugalvotų, kad visgi, pasirodo, jos reikia ir lietuviams. Pagaliau, turime!“

Pasmalsavus, kaip vinilinė plokštelė pradeda savo gamybos kelią, Š. Kvaraciejus rodo į presą – šičia, viskas, iš esmės, ir įvyksta.

„Važiuoja granulės, jos suminkštėja, tampa koše, vadinamasis cake'as (pyragaitis) važiuoja į presą, pečiuje šildosi, presas kaista, kad įsispaustų grūviai, taip [būsima plokštelė] išsiskleidžia per visą formą. Išlindus iš preso vyksta apipjovimo procesas – galutinis“, – detaliai aiškino pašnekovas.

Yra žinoma, kad vinilinės plokštelės yra įrašomos analoginiu būdu, tačiau, kaip tai įvyksta, kaip yra nuskaitoma muzikos kalba?

„Vadinamasis temperis – atvirkštinė muzikos versija, kuri yra įspaudžiama į plokštelę, reversas. Tokia šimto metų senumo technologija. Anksčiau kūrendavo anglinius pečius, dabar – hidraulika, oras, vanduo, garai... Štai, įrašas jau „atšalęs“, visa tai, kas nupjaunama – apdirbama iš naujo, bus vėl galima daryti įrašą“, – pasakojo Š. Kvaraciejus, užsiminęs ir apie dabar ypač aktualų pakartotiną medžiagų perdirbimą.

Nusibodo laukti

„Green lakes pressing“ plokštelių spaustuvės įkūrėjas Lauras Lučiūnas, kalbėdamas apie tai, kaip kilo idėja įkurti vinilinių plokštelių spaustuvę, sakė, kad tai įvyko nusibodus laukti, kol kas nors kitas pagamins.

„Eilės didėjo ir didėjo! Prasidėjus pandemijai, išvis, eilės nusidriekė metams į priekį... Skaitmeninį įrašą galima išleisti labai greitai, o vinilų turime laukti. Tas laukimas... Kažkada važiuodami automobiliu su Antanu Kamensku (VšĮ „Kūrybinių industrijų projektai“ vadovas, – aut. past.) kalbėjome, kad būtų šaunu įkurti tokį fabrikėlį, nes niekada Lietuvoje to nėra buvę. Pradėjome skaičiuoti, kiek tai kainuotų, iš pradžių susiskaičiavome gan džiugiai, vėliau – mažiau džiugiai... Supratome, kiek iš tikrųjų tai kainuoja, bet nieko...“, – neslėpė entuziazmo L. Lučiūnas.

Durys, anot L. Lučiūno, atviros visiems užsakovams. „Nėra kažkokios žanrų politikos, tai yra gamyba. Jau nuo muzikantų fantazijos priklauso, ko jie norėtų“, – sakė jis.

Į pastatą įteka upė

„Green lakes pressing“ plokštelių spaustuvė įsikūrė turtingą istoriją turinčiame, buvusio Sofijos popieriaus fabriko pastate (Popieriaus g. 15).

L. Lučiūnas pažymėjo, kad spaustuvei vietos ieškojo ilgai: „Netgi buvo tokių minčių, kad ne Vilniuje reikėtų ieškoti, galbūt regione, bet supratome, kad, vis tiek, bendravimas svarbus, tad turėtų būti šalia Vilniaus, ar bent jau beveik Vilniuje. Buvo svarbu, kad pati erdvė būtų faina – netipinė gamyklai. Į pastatą įteka upė, teka po juo, ir išeina kitame gale... <...> Unikalus dalykas.“

Pašnekovas pasidžiaugė, kad šis pastatas buvo restauruotas pagal išlikusius tų laikų brėžinius, spalvas, – maksimaliai atkurtas.

„Radome šį pastatą visą išdaužytą... Sovietmečiu čia buvo įrengta didžiulė slektros skydinė, visiškas bardakas. Nuo idėjos iki įgyvendinimo praėjo daugiau nei metai“, – pačią pradžią prisiminė plokštelių spaustuvės įkūrėjas.

Plokštelės gali būti ir spalvotos

L. Lučiūnas atskleidė įdomų faktą: visos vinilinės plokštelės įprastai sveria 180 gramų, tačiau gali būti ir lengvesnės – 120 ar 140 gramų.

„Vieni mėgsta lengvesnes, kiti – sunkesnes. Pavyzdžiui, japonai mėgsta 220 gramų... Čia jau nuo pačių leidėjų ar artistų sprendimo priklauso. Gali būti ir spalvotos, – nebūtinai turi būti tik juodos; Tačiau juodos – įprasčiausios. Dažnai leidėjai arba artistai nori, kad dalis būtų juoda, o dalis – kažkokių spalvų. Tokios plokštelės skamba vienodai gerai, sudėtis tokia pat“, – aiškino pašnekovas.

Į klausimą, kokie yra šios plokštelių gamyklos pajėgumai, L. Lučiūnas sakė, kad jie turi išsikėlę tikslą per 30 sekundžių pagaminti vieną plokštelę, tai esą – maksimali apkrova, jeigu gamini vienspalvę plokštelę.

„Spalvos reikalauja papildomo rankinio darbo. Bet, svarbiausia, kad plokštelės būtų kokybiškos. Kadangi spaustuvė neseniai pradėjo savo veiklą, keletą mėnesių eksperimentavome su kokybe – perklausome kas kelintą plokštelę. Eksperimentuojame, žiūrime, ar dėl plokštelės storio skiriasi garsas. Žmonės, kurie mėgsta plokšteles, jie, iš principo, yra estetai, todėl kokybė čia labai svarbi“, – sakė L. Lučiūnas.