Fenomenalaus išgarsėjimo priežastys nežinomos iki šių dienų
„Su kolegomis bandėme spėlioti, dėl ko jis išpopuliarėjo, bet iš esmės kažkokio tam tikro konsensuso taip ir nepriėjome – nežinia, kokios yra šio fenomenalaus išgarsėjimo priežastys. Paveikslas buvo nupirktas rašytojo ir muziko Felikso Boznańskio (apie 1793–1860), nes jame atvaizduota šv. Marija Magdalietė priminė jam jo mirusią dukterį. Nupirkęs paveikslą F. Boznańskis jį vežiojo po visą Europą, ko gero, šis paveikslas dėl to labiausiai ir išgarsėjo“, – svarstė R. Budvytis.
Jis pažymėjo, kad pats paveikslas nėra originalas – tai kito garsaus menininko Jeano Baptiste’o Lodewijko Maeso (1794–1856) kūrinio kopija. „Belgų kilmės tapytojas L. Maesas nutapė Magdalietę. Spėjama, kad V. Neveravičius šį paveikslą nutapė būdamas Vienoje. Reiktų paminėti, kad tai nebuvo aklas siekimas atkartoti esamą darbą, tai buvo labiau interpretacija, bandymas prilygti meistrui, netgi kažkuria prasme jį pranokti“, – sakė R. Budvytis.
Kaip jau yra žinoma, V. Neveravičius yra nutapęs tris Magdalietės versijas, viena jų, garsioji, priklauso Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui (LNDM) kita – privačioje daktaro Jauniaus Gumbio kolekcijoje, irgi eksponuojama LNDM. Trečioji, anot R. Budvyčio, kažkur Skandinavijoje – apie ją nėra jokių duomenų.
Paminant žemiškuosius pagrindus
Visiškai nuoga šv. Marija Magdalietė, kaukolė, kryžius, saviplakimo įrankis – ką reiškia visi šie paveiksle atvaizduoti simboliai?
„Tai tarsi paminimas visų žemiškųjų dalykų, materijos atsisakymas. Bet visgi reikia prisiminti pačios Magdalietės istoriją: Biblijoje yra aprašomos trys skirtingos moterys Marijos vardu. Popiežius Grigalius Didysis šias moteris, apie kurias kalbama Šventajame Rašte, tapatino. Tai ir Lozoriaus sesuo, ir neįvardyta nusidėjėlė, kuri per vakarienę Betanijoje brangiu aliejumi sutepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. O Rytų bažnyčioje yra visiškai kitaip traktuojama – viena Marija, kita – Marija Magdalietė, kuri pirmoji pamatė Jėzaus prisikėlimą. Yra tokia nuomonė, kad Romos katalikams reikėjo dviejų skirtingų moters vaizdų. Viena – Marija, Dievo Motina, dorovingiausia iš visų, tačiau jiems reikėjo ir kito – moteriško prado suvaldymo. Tame Magdalietės vaizdinyje (dažniausiai ji atvaizduojama erotiškai, ilgais plaukais, mitologizuotai) ir atsiranda šis bandymas suvaldyti iracionalią moters prigimtį – būtį“, – teologinį dvilypumą aiškino R. Budvytis.
V. Neveravičius gimė 1814-aisiais arba 1815-aisiais (dėl tikslios datos dar diskutuojama), Marcibiliškių dvare, esančiame Vilniaus gubernijoje (dabar – Baltarusijos teritorija), mirė 1891-aisiais Paryžiuje.
„Būdamas vos šešiolikos V. Neveravičius studijavo tapybą pas įžymųjį dailininką Joną Rustemą. Matyt, turėjo gerą suvokimą apie dailę... Deja, pas jį V. Neveravičius studijavo trumpai, už dalyvavimą 1831-ųjų sukilime buvo nuteistas už įžeidžiančius eilėraščius ir ginklų turėjimą. V. Neveravičiui tuo metu grėsė karo tarnyba Sibire, bet jis pabėgo į Galiciją, istorinį regioną, skirtingais laikotarpiais priklausiusį vis kitoms teritorijoms. Po poros metų, bijodamas Austrijos valdžios, jis pasikeitė pavardę į Jono Tisevičiaus (lenk. Jan Tysiewicz). Vienoje mokėsi pas labai garsų to meto dailininką Friedrichą von Amerlingą, baigė Vienos dailės akademiją. Pasikeitęs pavardę buvo keletą kartų grįžęs į Vilnių, Lvivą, netgi čia buvo surengęs savo darbų parodą 1842-aisiais“, – pasakojo pašnekovas.
Nematoma paveikslo pusė
V. Neveravičius laikomas vienu iš Vakarų Europos akademizmo krypties atstovų Lietuvoje. „Jis laisvai interpretavo senųjų meistrų kūrybą, techniką, stilistiką, jam būdingi kanoniškų įvairių stilių, schemų kartojimai. V. Neveravičiui buvo aktuali šviesotamsa. Tai labai gerai atsispindi garsiausiame jo paveiksle „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, kuris būtent dėl atspindžių žaismo yra visai kitoks, nei esantis J. Gumbio kolekcijoje. Čia yra du šviesos šaltiniai: sklindantis nuo kaukolės–žvakės ir oloje švytinčio mėnulio“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Šviesa „kalbantiems“ paveikslams ne ką mažiau svarbios meno kūrinio eksponavimo sąlygos. R. Budvytis pasakojo, kad šiandien VPG rodomas V. Neveravičiaus paveikslas taip pat eksponuojamas ypatingai, prieblandoje, bandant sukurti modernią interpretaciją tam, kaip jis buvo eksponuojamas 1843-aisiais Varšuvoje.
O kaip šis paveikslas seniau galėjo būti eksponuojamas – liudija išlikęs aprašymas apie 1843-aisiais Varšuvoje vykusią parodą:
„Visi langai buvo uždengti užuolaidomis, išskyrus vieną iš pačios šviesiausios pusės, greta kurio ir stovėjo garsusis paveikslas. Kūrinys buvo įdėtas į šviesiai raudonos spalvos aksomu apmuštus rėmus ir apstatytas veidrodžiais, kuriuose jis atsispindėjo iš įvairių pusių. Prieš paveikslą buvo pastatyta baliustrada, kurios tikslas – neleisti žiūrovui į šedevrą įsižiūrėti iš arti. Visas kambarys buvo išklotas storu kilimu, kad garsūs žingsniai netrikdytų šioje paslaptingoje šventovėje tvyravusios gilios tylos. Į šventovę buvo įleidžiama tik po keletą žmonių, visa tai kėlė nuostabą ir susižavėjimą. Tarp lankytojų būta ir tokių, kurie primygtinai reikalavo, kad jiems būtų leista apžiūrėti ir kitą, tamsia gelumbe užklotą, taigi nematomą paveikslo pusę, nes norėjo įsitikinti, ar kartais rėmuose nesėdi gyva būtybė.“
Paroda „Iš nusidėjėlių didžiausia“ Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki gruodžio 31 d.