Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) parodų salėje (Vokiečių g. 4) veikia jau devintoji „Slaptosios piešiančiųjų draugijos“ piešinių paroda. Nuogumu alsuojančios ekspozicijos kūrėjai, anot LDS pirmininkės Eglės Gandos Bogdanienės, atskleidžia didžiulę menininko meistrystę – gebėjimą perteikti žmogaus kūną piešinyje.

„Autoriai kalba apie nuogybę, kūno estetiką. Jie paneigė naujausių technologijų suteiktą palengvinimų galimybę, žengė akademiniu meistrystės ugdymo keliu – piešia nuogą kūną, tą daro sistemiškai. Kai nebuvo pandemijos, Dailininkų sąjungoje rinkdavosi dukart per savaitę, per karantiną tai daro individualiai, diskutuoja online, rankos treniruotė vyksta nuolatos. Žmogaus kūno piešimas pats sudėtingiausias. Tik išmokęs piešti kubą, kėdę, stalą, natiurmortą, peizažą, eini prie kūno – aukščiausias pilotažas, jie tuo ir užsiima. Kartais į parodą užsukę lankytojai sutrinka – pilna salė nuogybių. Visgi reakcija keistoka, visokių erotikų pilna, o kai pamato aukščiausio lygio darbus – suklūsta“, – pastebėjo E. Ganda Bogdanienė.
Eglė Ganda Bogdanienė
„Kartais į parodą užsukę lankytojai sutrinka – pilna salė nuogybių. Visgi reakcija keistoka, visokių erotikų pilna, o kai pamato aukščiausio lygio darbus – suklūsta“
Iki „paskutinio kareivio“ – kol reikės, tol ir pieš

Dailininkas Arturas Aliukas prisiminė, kad „Slaptosios piešiančiųjų draugijos“ tradicija Dailininkų sąjungoje – išlikusi dar nuo sovietinių laikų. „Būdavo tokia tarsi taisyklė – sąjunga samdydavo modelius, o dailininkai, atėję po darbo, ten ir paišydavo. Dar nuo tų laikų, kai sąjunga buvo dabartinėje nunciatūroje. Man apie šią draugiją pasakojo mano mokytojas Algimantas Švėgžda – jo žodžiai įstrigo. 2001-aisiais sutikau kelis draugus, pasišnekėję atėjome pas tuometinį Dailininkų sąjungos pirmininką Vaclovą Krutinį, na, ir pradėjome piešti“, – pasakojo jis.

Monumentaliosios dailės atstovas įsitikinęs, kad žmogaus kūno studijos dailininkui yra reikalingos. „Ne veltui į studijų programą buvo įtrauktos plastinės anatomijos paskaitos, man dėstė Antanas Kmieliauskas. Leonardo da Vinči tuo užsiiminėjo – preparavo kūnus... Žinoma, reikia ne tik žinoti anatomiją, bet sugebėti pamatyti, pajusti. Garsus dailininkas Stasys Krasauskas buvo sportininkas, plaukimo čempionas. Jis piešdavo kūnus, matyt, dėl to, jo piešiniai tokie nuostabūs“, – pasvarstė A. Aliukas.
,,Slaptosios piešiančiųjų draugijos“ paroda

Į dabartinės visuomenės keliamus socialinius klaustukus ir tabu dailininkas žiūri supratingai. „Visuomenei tai rūpi, tačiau rimti dailininkai žvelgia paprastai: galime piešti vyrą ar moterį, tai visiškai nesvarbu. Svarbu piešti. Dailininkas turi gyventi erdviniuose pasauliuose, turi matyti figūrą, kuri yra erdvėje, ne nuotraukoje. Dabartinėje dailėje daugiausia naudojamos nuotraukos, todėl kūryba – plokščia. Nieko nepadarysi, laiko ženklai. O mes, tarsi tokie... Nesakyčiau, kad iškasenos – esame avangardistai. Piešiame iš natūros, tai visai kas kita, – kalbėjo pašnekovas. – Praeitame amžiuje Prancūzijoje buvo labai populiarus nuogo kūno pavaizdavimas, jo pateikimas paveiksle – tam tikras meistrystės ženklas. Iš vienos pusės – mokėjimo, amato reikalas, taip pat ir atskira dailės sritis.“

Kaip sakė A. Aliukas, „Slaptoji piešiančiųjų draugija“ yra sambūris be vadovo. „Kiek bus dailininkų, kuriems to reikės, tol jie ir pieš – iki paskutinio kareivio. Kol yra dailininkų, kurie piešia iš natūros – tol ir bus ta draugija“, – neabejojo kūrėjas.

Jis pasidalino Argentinos rašytojo Jorge Luiso Borgeso aprašyta legenda, sakančia, kad pasaulis egzistuoja dėl to, kad yra keturiasdešimt teisuolių, kurie meldžiasi už visus – kol jie meldžiasi, tol pasaulis yra.

„Jeigu vienas iš jų dingsta, kažkas atsiranda kitas. Jų yra keturiasdešimt, dažniausiai jie nepažįsta vienas kito... Taip ir gerų piešėjų – jų yra ir bus – mes būsime visados“, – sakė A. Aliukas.
Arturas Aliukas
„Praeitame amžiuje Prancūzijoje buvo labai populiarus nuogo kūno pavaizdavimas, jo pateikimas paveiksle – tam tikras meistrystės ženklas. Iš vienos pusės – mokėjimo, amato reikalas, taip pat ir atskira dailės sritis.“
Nieko čia gėdingo nėra!
Dailininko Vido Drėgvos manymu, akto piešimas yra tiesos, modelio išgryninimas. „Tie patys pozuotojai, o kiek individualumo kiekvieno autoriaus piešiniuose, – į parodoje eksponuojamus piešinius mostelėjo ranka jis. – Gerąja prasme, konkurencija vyksta. Autoriai yra skirtingų piešimo gebėjimų lygio, bet kiekvienas turi savo raciją. Pozos, modeliai, judesiai tie patys – kiekvienas savaip juos perteikia.“
Vidas Drėgva

Paklaustas apie žiūrovo reakciją į paveiksluose atvaizduojamus nuogus kūnus, V. Drėgva emocingai sureaguoja: „XXI amžius, jau nusibodo gintis – nieko čia gėdingo nėra, juo labiau, kad tie darbai paklausūs. Nėra joks tabu, nereikia žiūrėti snobiškai. Visiškai normalus, gyvenimiškas dalykas. Per tą aktą būtent ir pasirodome, kokie esame. Jau seniai laikausi tokios minties – piešiant nuogą žmogų gali pakilti iki apsinuoginimo, ar nukristi iki nuogybės.“

Sovietiniais laikais, V. Drėgva pasakojo, bene vienas pirmųjų turėjęs viešą statinę reklamą, kur buvo eksponuojama afiša su nuogo kūno piešiniu. „Pasitaikė dėkinga publika, nuo stoties ėjo turistai, įvertino lygį. Tačiau prieš mane toks menininkas prie „Skalvijos“ kino teatro buvo parodęs savo akto piešinį, išdidindamas tam tikras moters dvasingumo detales... Virš kino teatro anuomet gyveno aukštuomenė, CK aparato darbuotojai. Piešinį užpylė pamazgomis, sukvietė partinius, skundą parašė, esą demoralizavimas. Surinko visus ant kilimėlio... Tada tie klausimai galbūt buvo svarbūs. Bet šiame amžiuje gėdytis kūno, – atsiprašau, naivoka... Bet yra visokių žmonių, jei parodą pavežiotume po respubliką – įdomių nuomonių išgirstume, bet pamazgomis gal neapipiltų?“, – svarstė dailininkas.
Vidas Drėgva
„Piešiant nuogą žmogų gali pakilti iki apsinuoginimo ar nukristi iki nuogybės“
Visus jungia piešimo procesas

„Slaptosios piešiančiųjų draugijos“ narė Liuda Jaruševičiūtė-Stankevičienė, pasakodama apie draugijos susikūrimo pradžią sakė, kad ši veikla prasidėjo kaip „Vakarinis piešimas“ (savitikslis technikos lavinimas), o su laiku gavo „Slaptosios piešiančiųjų draugijos“ vardą.

„Nuo tų pirmųjų, kurie prieš dvidešimt metų susibūrė bendram paišymui, išliko galbūt keturi žmonės. Buvo tokių, kurie atėjo ir išėjo – tai natūralu. Mūsų darbo valandos nėra labai patogios – gal kiek ir tyčia. Paišymai vyksta antradieniais pirmoje dienos pusėje – automatiškai atkrinta visi dirbantys, vaikus prižiūrintys ir pan., lieka tik tie, kurie turi tokią prabangą ateiti papaišyti, sueikvoti ar paaukoti tam visą darbo dienos pusdienį. Dėl kaitos – didelių problemų nėra, nes ši grupė nėra personalijų, nėra tokia kaip lietuvių bendraminčių dailininkų Grupė „24“.. Pas mus – veiksmo grupė, visus jungia piešimo procesas“, – aiškino pašnekovė.
Liuda Jaruševičiūtė-Stankevičienė

Pasiteiravus, ar atsiranda norinčių pozuoti, L. Jaruševičiūtė-Stankevičienė sakė, kad tokių yra.

„Tai žmonės, dažnai kažkuo susiję su menais. Studentams, tarkim, papildomas uždarbis. Pozuotojai yra mūsų stipri palaikymo grupė – ateina į parodas, jiems įdomu, jie didžiuojasi tuo, ką daro. Šis požiūris irgi vertingas. Susidariusius ankstesnių laikų stereotipus, esą eina pozuoti tik tie, kas visai neturi kur užsidirbti – jau reikia laužyti“, – šypsodamasi kalbėjo menininkė.

Menininkė pasakojo, kad surengus parodą pačiais pirmaisiais metais, tebuvo vos keli lankytojai, o jau po kelerių metų – užsikimšo praėjimas.

„Kuriozas, nes daugelis kūrėjų skundžiasi, kad parodose nėra lankytojų, nebent daugiau apsilanko atidarymo dieną, kai susirenka visi sukviesti. Pas mus natūraliai gavosi – žmonės tuo domisi. LDS galerijoje „Arka“ grupinė paroda „Figūra 2020“ tapo tų metų pačia lankomiausia. Tad turime ką prarasti... Toks susidomėjimas piešimu – nuostabus, nors ir ne visai atitinka galerijų politiką. Daugelis orientuojasi į konceptualųjį meną, kuris gerai atrodo nuotraukose“, – susidomėjimo aspektą iškėlė kūrėja.

Liuda Jaruševičiūtė-Stankevičienė
„Daugelis netikėtai patekę į tokią parodą – pasimeta. Pasijunta taip, tarsi ką bloga padarę – kas nors pamatys, pirštais užbadys...“
Akimirksniu iškyla skandalas

Su nuomone, kad žiūrovo požiūris į nuogą kūną meno kūriniuose vertinamas nevienareikšmiškai, L. Jaruševičiūtė-Stankevičienė sutiko – rengiant parodas netikėtose erdvėse, pasak jos, akimirksniu iškyla skandalas.

„Pradedama lakstyti, jaudintis, bandyti uždrausti, aiškintis. Kartą Medininkų pilyje vyko vienos dienos paroda – galėjau išsieksponuoti, nes nepasakiau, kokius darbus rodysiu. Juk žinau, kokia bus reakcija... Ir tikrai, tik įnešus vieną paveikslą iškart užsipuolė, esą reikia jį šalinti iš ekspozicijos. Klausiu, kurį? – Tą, su apnuoginta moterimi. – Sakau, turime problemą – pas mane vien apnuogintos moterys... Išsiaiškinome, paliko visus kūrinius. Atrodytų, kultūros židinys – ir tokia reakcija“, – nusistebėjo draugijos narė.

Čia dar ne viskas – mokinių ekskursiją irgi nusuko į kitą pusę – neva, per anksti žiūrėti. „Daugelis netikėtai patekę į tokią parodą – pasimeta. Pasijunta taip, tarsi ką bloga padarę – kas nors pamatys, pirštais užbadys...“, – dalijosi įspūdžiais dailininkė.

Blogas auklėjimas? „Tiksliau, jo nebuvimas. Jeigu filmuojami parodoje eksponuojami darbai – krūtys pridengiamos kvadratėliais, o vadovėlyje Mikelandželo „Dovydas“ atvaizduojamas iki pusės... Tokiu atveju menas tampa vaikams mažai prieinamas, kaip kažkas gėdingo. Jeigu vaikams neskiepysi meninio pajautimo ir gebėjimo suprasti, kritiškai žiūrėti, vertinti darbą – vien dėl to, kad tematika netinka – prarasime išprususių žmonių kartą. Prarasime žiūrovą“, – susirūpinimo neslėpė menininkė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (24)