Violončelė I. Monigečio rankose neša nemarų M. Rostropovičiaus palikimą. Nėra abejonių, jog prie I. Monigečio talento atskleidimo bei virsmo dabar jau pasaulinio garso violončelininku milžiniškos įtakos turėjo neeilinė jo muzikinės karjeros pradžioje stovėjusi asmenybė - muzikos pasaulio legenda M. Rostropovičius. Kadaise Maskvos konservatorijoje maestro klasėje mokęsis I. Monigetis dabar vertinamas ir laukiamas garsiausiose pasaulio scenose, o jo įrašus leidžia prestižinės pasaulio kompanijos: „Erato“, „Harmonia Mundi“, „Berlin Classics“ ir kitos. Vienas iškiliausių lenkų kompozitorių Kšyštofas Pendereckis I. Monigetį yra pavadinęs fenomenaliu atlikėju.
I. Monigetis buvo ne tik paskutinis Maestro M. Rostropovičiaus studentas Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje, bet ir vienas mylimiausių jo mokinių. Su Maestro I. Monigetis bendravo daug, o paskutiniais metais, 1974-aisiais, prieš pat M. Rostropovičiui visam laikui išvykstant iš buvusios Sovietų Sąjungos, Maestro I. Monigečiui įteikė ypatingą atsisveikinimo dovaną, - pasirūpino, kad jam tektų groti Amati violončele, kuria grojo ir pats M. Rostropovičius iki gavo legendinį Storionio instrumentą. Amati violončelė buvo tarsi dvasinė estafetė, perduota I. Monigečiui tiesiai iš mokytojo rankų.
Pasak I. Monigečio, būtent M. Rostropovičius buvo tas žmogus, kuris ne tik padarė lemiamą įtaką jo muzikinei karjerai, bet ir apvertė visą muzikanto gyvenimą aukštyn kojomis. Vien I. Monigečio prisiminimai apie jo mokytoją - fenomenalų muzikantą, dirigentą, pedagogą ir legendinę 19-ą Maskvos konservatorijos klasę, atiduotą Maestro ir jo mokiniams - kelia didžiausią susižavėjimą ir leidžia bent dalele suvokti, bent akies krašteliu dirstelėti į neeilinėms kūrybinėms dirbtuvėms prilyginamas M. Rostropovičius pamokas.
„Daugelis labai nustemba kai pasakau, kad iš tikrųjų Maestro niekada nemokė mūsų groti violončele. Violončelė jam pirmiausia buvo priemonė, skirta perteikti idėjas, hipnotizuojančius pavidalus, gilias būsenas ir taip paveikti klausytoją salėje – žmogų. Tokie buvo jo paties pasirodymai ir būtent to jis mokė ir savo studentus, - sakė I. Monigetis. - Apskritai Maestro asmenybė ir muzika turėjo tokį hipnotizuojantį poveikį – anuomet vien nuo minties, jog pavyko pakliūti į maestro klasę, man užimdavo kvėpavimą“.
M. Rostropovičius pasižymėjo fenomenalia atmintimi, unikalia intuicija ir įžvalga, o nuo paties dėstymo patirdavo milžinišką malonumą. Mokydamas jis kūrė, improvizavo ir čia pat su mokiniais išmėgindavo savo idėjas bei pačius naujausius, dažnai – ką tik kompozitorių parašytus kūrinius – it kokioje kūrybinėje laboratorijoje. Profesoriaus pamokose dažnai būdavo kviestinių svečių, mokinių iš kitų klasių, filmavimo kamerų bei mikrofonų – tai buvo tarsi masinė meistrystės mokykla. „Praktiškai niekuomet negrodavome vieno kūrinio daugiau nei vieną kartą, o į kiek choleriškos natūros greitakalbe mums, mokiniams, beriamas pastabas turėdavome atsižvelgti ir savo grojimu reaguoti čia ir dabar, tuojau pat, - ar įsivaizduojate, kokioje intensyvioje kūrybinėje atmosferoje mes anuomet augome?“, - sakė I. Monigetis.
Profesoriaus mokiniai nuolatos gaudavo nesuvokiamą kiekį naujų kūrinių. M. Rostropovičius itin mėgo savo studentams pateikti užduotis, kurias atliekant susiduriama su žmogaus galimybių riba ir pats noriai tokias spręsdavo. „Maestro dirbo nežmoniškai greitai – koncertams pasiruošdavo per kelias dienas ar vos kelias valandas. Jis ne tik išmokdavo kūrinį atlikti – jis jį tarsi sugerdavo. Ne tiesiog šaltai įsimindavo natas, o pačiu paslaptingiausiu būdu su juo susijungdavo ir net pats tapdavo jo kūrėju”, - savo nuostabos neslėpė I. Monigetis.
Balandžio 11 dieną, 19 val., Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje I. Monigetis kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu svečio iš Italijos Valterio Atanasio (Walterio Attanasi) atliks monumentalų Antonino Dvorako koncertą violončelei ir orkestrui Nr. 2, h-moll, op. 104, kurį itin mėgo ir jo mokytojas M. Rostropovičius. Antroje M. Rostropovičiaus fondo inicijuojamo koncerto dalyje – tauriausių meilės jausmų, neapykantos ir keršto kupina Sergejaus Prokofjevo siuita iš baleto „Romeo ir Džuljeta“.
Legendiniam maestro atminti jo darbai ir pedagoginė veikla, kurioje jis jautė savo pašaukimą, tęsiami per M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondą „Pagalba Lietuvos vaikams“. 2003 metais paties Maestro įkurtas fondas sėkmingai gyvuoja iki šiol ir remia muzikai, sportui mokslui gabius vaikus.