Pirma – tai pirmoji užsienio galerija, Vilniuje atidariusi savo filialą. Beje, regis, galerija „Cechas: Vilnius“ svarbi ir Ukrainai, kaip pirmoji Ukrainos galerija, atidariusi savo filialą Europos sąjungos šalyje. Antra – galerija įsikūrė Naujamiestyje, kuris dėl gausios loftuose apsigyvenusios menininkų bendruomenės lyg ir norėtų (atrodo, ir galėtų) tapti naujuoju meno rajonu. Trečia – tai privati galerija, papildysianti pamažu augantį, tačiau vis dar negausų Vilniaus neinstitucinių meno erdvių sąrašą.
Trijų punktų paprastai užtenka, tačiau pridėsiu dar vieną: galerijos lėšomis prikelta iki šiol apleista buvusi dar viena miesto erdvė. Naujoji galerija įsikūrė Naujamiestyje, Vytenio g. 6, buvusių Statybininkų kultūros rūmų fojė. Iki 1939 metų čia buvo planuojama statyti bažnyčią. Pastatytos kolonos, tačiau pasikeitus valdžiai statybos sustojo. Vėliau, septintojo dešimtmečio pradžioje pastatas užbaigtas statyti kaip Statybininkų kultūros rūmai.
Atgavus nepriklausomybę taip ir nesugebėta sutvarkyti didžiulės, vėjų perpučiamos fojė. Tad prieš įsikurdama čia galerija savo lėšomis restauravo lubas ir sienas, 7 metrų aukščio patalpoje įrengė antrą aukštą. Po remonto darbų vilniečiams ir miesto svečiams duris atvėrė apie 300 kvadratinių metrų dydžio nauja parodinė erdvė.
Lietuvius trapiais elfais vadinantis galerijos vadovas Oleksandras Ščeluščenka, į klausimą, kodėl galerijos filialą nusprendė atidaryti būtent Vilniuje, pateikia vilniečiams itin malonų paaiškinimą: „Galerijos komandai ir menininkams didelė garbė atsidaryti Lietuvoje. Tikime, kad Vilnius gali tapti regioniniu meno centru, kultūringų ir kūrybingų žmonių susitikimo vieta. Todėl nusprendėme investuoti ir įsikurti būtent čia.“
Galeristas neslepia, kad sulaukti daug klientų lietuvių jis nesitiki. Vilniuje veiksiantis galerijos filialas orientuosis į vakarų Europoje gyvenančius meno pirkėjus, kuriems trumpa kelionė į Vilnių – patogi, nebrangi ir galbūt maloni. Kaip parodė gausus į galerijos atidarymo renginį atvykusių svečių būrys – ši idėja nėra jau tokia utopinė. Kita vertus – nuo lietuviško konteksto visiškai neatsiribojama. A. Ščeluščenka neatmeta galimybės, jog po kurio laiko, apsidairius ir susipažinus su vietiniu meno lauku, galerijoje kartais galėtų vykti lietuviški, ar iš dalies lietuviški projektai.
Galerija iš kitos šalies neišvengiamai su savimi atsineša ir kiek kitokį požiūrį. Tai ne tik mūsų galerijoms svetimas orientavimasis į pardavimus, o ne į projektų rašymą. Kitoks ir šios galerijos darbo su savo menininkais modelis. Iš žiūrovui labiausiai pastebimų skirtumų į akis krenta kitoks darbo laikas: galerija veikia nuo 14 iki 20 valandos, nedirbs sekmadieniais ir pirmadieniais.
Man visada buvo smalsu, kaip atrodo žmonės, į meno galerijas einantys nuo 10 ar 11 valandos – maždaug tokiu laiku pradeda dirbti didelė dalis miesto galerijų, ką jau kalbėti apie tai, kad visoms galerijoms užsidarant šeštą vakaro, dirbančiam žmogui telieka meno žiūrėjimui skirti pietų pertrauką.
Kiek kitoks ir Kijevo galerijos pristatomas menas. Nors erdvė išties nemaža, pirmoji čia rodoma paroda atrodo gan lakoniška – čia rodomi aštuoni penkių menininkų kūriniai. Visi šie menininkai – galerijos autoriai, skirtingų kartų ukrainiečiai, kuriantys skirtinguose žanruose. Menu besidomintiems lietuviams jau neblogai žinomi du iš jų.
Įdomus ir efektingas, spalvinio spektro principus tapyboje išnaudojantis menininkas Mykola Bilousas 2013 metais tapo geriausiu užsienio menininku Vilniaus meno mugėje, o praėjusiais metais buvo surengęs parodas „Titanike“ ir galerijoje „Meno niša“. Jam priklauso ir vienas ryškiausių šiuo metu galerijoje esančių paveikslų. Nevertėtų apsigauti miško fragmentą vaizduojančio paveikslo paprastumu, šalia M. Bilouso paveikslų patogu galvoti apie spalvas, jų santykius ir stebėti lengvus, tačiau užtikrintus potėpius.
Kitas lietuviams žinomas ir mėgstamas galerijos autorius – Jevgenijus Petrovas, meistriškai liejantis akvareles, o taip pat kuriantis miniatiūrines skulptūrėles. Sudėtingą akvarelės techniką puikiai įvaldęs menininkas nevaržo savęs vienos ar kelių temų ratu. Jo paveikslai gali būti tiek rimti, tiek švelniai anekdotiški, kaip, tarkime, paveikslas „Aš stoviu eilėje po šios moters“. Jis vaizduoja ant suoliuko sėdinčias kaimo moteris, tarp jų kukliai sėdi ir pati Anglijos karalienė, kurios kilmingieji korgiai beveik nesiskiria nuo kaimo trumpakojų kudlių.
Kiti pristatomi autoriai mūsų publikai kol kas žinomi labai fragmentiškai arba apskritai Vilniuje rodomi pirmą kartą. Bene įdomiausia iš pirmą kartą matomų autorių pasirodė menininkė VALYA, rodanti dekoratyvią ryškiaspalvę žmogaus dydžio skulptūrą iš veltinio ir nuo lubų nuleistą virvę – tai kūrinys „Malonus netikėtumas“. Jis pasakoja apie ankstyvos paauglystės išgyvenimą mokyklos sporto salėje, kai pradėjusi leistis stora virve žemyn mergina netikėtai pirmą kartą pajuto dilgčiojant „malonų netikėtumą“. Nors virvė labai panaši į tas, mokyklines, vis tik instaliacija nėra interaktyvi ir pakartoti menininkės ar prisiminti savųjų pojūčių žiūrovams nepavyks.
Pirmąją savo parodą Vilniuje galerija pavadino „Šuolis į Europą“, tarsi kalbant tiek apie Ukrainos pasirinktą kelią, tiek ir apie galerijos tikslus. Kalbant apie galeriją akivaizdu, kad šuoliuojama nepamiršus prigriebti suvenyrų iš namų – net keli iš aštuonių kūrinių naudoja sovietinių (ar posovietinių) laikų vaizdinius.
Taip pat apibendrinant galima pastebėti, kad skirtingomis technikomis ir netgi žanrais dirbančius galerijos autorius vienija didelis dėmesys skiriamas kūrinių atlikimo meistriškumui, o taip pat – gan skaidrus ir nekomplikuotas kalbėjimas, būdingas palyginus nedidelei daliai lietuvių menininkų.
Kiek galerija ateityje taikysis prie vietinių kontekstų ir kaip jai seksis rasti savo autorių gerbėjų čia, Lietuvoje, – dar nežinia. Tačiau norisi tikėti, kad tai bus sėkmingas projektas ir naudingas tiek Kijevo galerijai, tiek Vilniui ir vietiniam meno laukui. O kol kas galiu tik paraginti išklysti iš įprastinių maršrutų, susirasti Vytenio gatvėje esantį pastatą ir pakilus laiptais aukštyn pradėti pažintį su nauja galerija ir naujais menininkais mūsų mieste.