– Gal galėtumėte trumpai pristatyti šiuo metu Vilniaus teatre „Lėlė“ jūsų režisuojamą spektaklį? Kas jus labiausiai sudomino Lea Goldberg kūrinyje ir kokią formą pasirinkote jam perteikti?
– Šią knygą pastebėjo ir man parodė scenografė Julija Skuratova. Vos ją perskaičiau, ji sudomino ir mane. Man patiko joje vystoma kaimynų tema. Šiais laikais, kai vyksta tiek sudėtingų konfliktų pasaulyje bei baisus karas kaimynystėje, tikrai verta iš naujo pasvarstyti, ką reiškia gyventi kartu? Ir kaip mes galėtume suprasti vienas kitą? Tai ir yra pagrindinės šio spektaklio temos.
Spektaklius dažniausiai statau be žodžių, šiame – žodžių taip pat nėra daug... Daugiausia dirbu su muzika, su vizualia dalimi, su judesiais ir gestais...
– Tai ne pirmas kartas, kai jūs dirbate su Julija Skuratova. Ką galėtumėte papasakoti apie darbą su šia scenografe?
– Mes labai juokingai susipažinome prieš dvidešimt metų. Buvau studentė Balstogės akademijoje, kai Marokaškija, mano profesorius Marek Waszkiel, man paskambino ir pasakė: „norėčiau tave supažindinti su Julija Skuratova, kuri atvyko į Balstogę ir neturi, kur gyventi. Gal ji galėtų pagyventi tavo bute?“ Taip mes susitikome ir mėnesį gyvenome kartu. Ji lankė paskaitas akademijoje. Aš stengiausi jai viską aprodyti – kaip ir ką mes veikiame. Tada pradėjome galvoti, ką galėtume nuveikti kartu. Mano diplominis darbas buvo čia, „Lėlėje“ 2006 m. ir taip mes pirmą kartą kartu dirbome kaip profesionalės. Prieš tai ji dar padėjo man su mano egzaminų darbais. Po to aš ją pakviečiau į Budapeštą, po to ji mane pakvietė į Kauną, prieš tai dar kartu dirbome Lenkijoje... O dabar – vėl čia.
– Ką galėtumėte pasakyti apie vaikų auditoriją, kuriai, visų pirma, statote savo spektaklius?
– Man patinka tai, kad vaikai – labai spontaniški ir nuoširdūs. Jie nemeluoja ir jau tikrai kad nėra snobiški, tad kai jiems nuobodu, jie kalbasi tarpusavyje. Tada supranti, kad oi, kažkas čia ne taip, kažkas neveikia... Turiu pasakyti, kad Lietuvoje vaikai – labai mandagūs, Vengrijoje jie visai kitokie. Jie šaukia, valgo ir geria teatre. Tai yra baisu, jie jaučiasi taip, lyg būtų kine! Turime problemų ir su pedagogais, nes jie jų nemoko. Mes vis kartojame, kad prašome išjungti mobiliuosius telefonus, o vaikai vis tiek dažnai būna su jais. Jie ateina į teatrą su lediniais batais ir mataruodami kojomis sukelia ne tik didelį triukšmą, bet dar ir ryškias šviesas! Galiu pasakyti, kad laikui bėgant darbas su šia auditorija tampa vis sunkesnis ir sunkesnis... Reikia labai pasistengti, kad jie įsitrauktų ir klausytųsi istorijos.
– Būtų įdomu sužinoti, ar jums svarbus lėlių teatro istorikų ir kritikų darbas?
– Taip, žinoma, grįžtamasis ryšys labai reikalingas tam, kad suprastum, kas tavo kūryboje veikia ir kas – ne. Tu vis transliuoji skirtingas žinutes, skirtingas temas, bet niekad nežinai, kas yra pasiekiama kitiems. Grįžtamasis ryšys iš kritikų gali padėti suprasti, ką kitą kartą daryti kitaip. Taip pat jie labai svarbūs tam, kad tavo auditorija galėtų tave pažinti, sužinotų – kas tu ir ką tu darai.
Lėlių teatro istorija ir teorija taip pat labai svarbu: yra daugybė dalykų, kurių mes negalime paaiškinti ir labai gerai, kad turime tam tikrą bazę, tam tikrą žodyną, kurį galime naudoti kalbėdamiesi apie mums rūpimus dalykus.
– Jei gerai suprantu, jūs pirmiausia buvote aktorė...
– Taip, pirmiausia aš buvau dramos aktorė, o po to Balstogėje baigiau lėlininkystę, kur mokiausi lėlių vaidybos ir režisūros (ten gavau du diplomus).
– Kodėl galiausiai pasirinkote lėlių teatrą?
– Atsitiktinai. Tai lėlės pasirinko mane. Kai buvau maža, žaidžiau su lego, piešiau ir užsiėmiau kitais dalykais, bet lėlių nemėgau. Juokinga, kad mano mama, kostiumų dizainerė, mūsų namuose pagamino daugybę įvairių amžių lėlių ir sėkmingai rengė parodas įvairiose pasaulio vietose, o man atrodė, kad tai yra kažkas, su kuo aš neturiu nieko bendro...
Tačiau įsimylėjau vieną vengrų aktorių ir mes susiradome šį universitetą Lenkijoje, į kurį ruošėmės vykti kartu. Aš planavau eiti į šokio akademiją, bet paaiškėjo, kad šokio ir lėlių akademijos viena nuo kitos – už 500 km. Atrodė kvaila, kad gyvensime toje pačioje šalyje, bet vis tiek negalėsime matytis. Tad galiausiai pasakiau „gerai, stokim abu į lėlininkystę, man nesvarbu“... Tad lėles aš atradau jau besimokydama grynai dėl jo, mano meilės, su kuriuo vėliau išsiskyrėme... Studijuojant pamačiau, kad lėles galima naudoti labai skirtingais būdais. Susidomėjau tuo, kaip visą scenarijų, dramaturginę liniją, adaptaciją ir t.t. galima perteikti vizualiai. Bent šiuo metu man labai patinka toks mąstymo būdas...
– Kas, jūsų manymu, vyksta Vengrijos lėlių teatre? Ar galėtumėt išskirti ką nors įdomaus, ypatingo?
– Tenka pripažinti, kad nėra labai įdomu tai, kas šiuo metu ten vyksta. Tam yra kelios priežastys: visų pirma – politinės... Nuo kultūros nukarpyta didžioji dalis finansavimo, tad labai sudėtinga gauti pinigų eksperimentams. Dirbantys teatre tiesiog užsiima tuo, kas saugu ir išbandyta, o tai – nuobodu, jau matyta keletą kartų ir tame nėra nieko ypatingo. Net jei turi idėjų ir drąsos plėtoti įdomius dalykus, finansiškai nėra galimybių to padaryti. Kitas dalykas – tai Orbano diktatūra ir centralizacija... Žmogus, šiuo metu vadovaujantis teatro ir visos kultūros sričiai, turi liguistą idėją, kad viskas, kas šiuo metu kuriama, turi būti paremta vengrų tradicijomis ir kultūra... Žinoma, mūsų tradicijose yra tam tikrų įdomių dalykų, bet kai tu privalai daryti tik tuo paremtus spektaklius, jautiesi neturintis laisvės kaip menininkas ir tai tikrai vargina. Ir dar vienas dalykas – išsilavinimas. Nėra pakankamai jaunų žmonių, kuriuos domintų lėlininkystė, nes universitete nėra galimybės geram išsilavinimui. Tik prieš kelerius metus nauja ir jauna energija galėjo ateiti į šį lauką Vengrijoje. Todėl pas mus trūksta tokio šviežio mąstymo.
– Ką galvojate apie europinę lėlininkų bendruomenę ir ką jums, kaip lėlininkei, reiškia UNIMA (tarptautinė lėlininkų sąjunga), ar ji vis dar reikalinga?
– Labai geras klausimas, nes, nors ir priklausau UNIMOS vykdomajam komitetui, taip pat esu ir šios sąjungos narė... Manau, kad laikui bėgant tokia keista linkme, visos bendruomenės reikalingos vis labiau ir labiau. Bet UNIMAI reikia tam tikrų reformų. Per pastaruosius penkiolika metų, nuo to momento, kai pradėjau sekti, kas ten vyksta, ji ne ką tepasikeitė. Bet dabar – ne socializmas ir žmonių poreikiai visai kiti. Regis, kad dauguma narių mano, kad UNIMA yra vieta, kuri suteikia galimybių keliauti, susitikti su panašiai mąstančiais žmonėmis. Bet ji taip neveikia! O ir netrūksta galimybių megzti ryšių, nes yra internetas – lengvai gali rasti reikiamus kontaktus, pasiekti norimus festivalius, keliauti... Manau tai, ko reikia, yra finansinė parama ir UNIMA turėtų eiti ta linkme. Lėlių teatro laukas – labai platus: jame daug skirtingų krypčių. Čia yra labai daug laisvai samdomų, nepriklausomų žmonių, vyksta labai daug dirbtuvių ar, pavyzdžiui, terapijų su lėlėmis... O mes veikiame taip, lyg egzistuotų tik instituciniai teatrai. Yra daugybė skirtingų lėlių panaudojimo būdų ir daugybė žmonių, darančių tai labai profesionaliai. UNIMA yra lizdas ir šis lizdas yra stiprus. Jeigu atrandi save kaip lėlininką ar kaip žmogų, kuris domisi lėlininkyste, gali ten sutikti nuostabių žmonių. Tai tikrai labai šilta ir graži bendruomenė. Tik tiek, kad be privačių kontaktų mezgimo nelabai aišku, kaip šis lizdas veikia. Manau viskas, ko jam trūksta – tai aiškus tikslas ir struktūra.