1920 m. gruodžio 19-oji, 6 ½ val. vakaro
1920-ųjų pabaigoje Kaune pasirodė afišos, skelbiančios, kad „gruodžio mėn. 19 d., lygiai 6 ½ val. vakaro Miesto teatre vyks „dramos atidengimas“ – „Joninės“, keturių veiksmų Hermano Zudermano (H. Sudermann) drama. Smulkiomis raidėmis parašyta, kad „dramos vedėjas“ ir vyriausias režisierius J. Vaičkus, su gramatinėmis klaidomis, matyt, per skubėjimą, išvardytos spektaklio dalyvių pavardės: A. Vainiūnaitė, P. Tendžiulytė, O. Kurmytė, T. Dragūnaitė, J. Staniulis, P. Kubertavičius, kiti. Juozo Vaičkaus režisuotos „Joninės“ – pirmasis laikinojoje sostinėje Kaune veikusios Lietuvos meno kūrėjų draugijos sprendimu įkurtos Dramos vaidyklos spektaklis.
Šiandien režisieriaus J. Vaičkaus „Joninės“ – istorinis įvykis. O tuo metu Dramos vaidyklos entuziastai spektakliui nesuteikė kiek didesnio dėmesio. Iš spektaklio, suvaidinto tik kartą, liko tik programa; neišsaugotos (gal nedarytos?) fotografijos, rekvizitas...
Prieš šimtmetį įvykusią premjerą šią savaitę primins Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus: tą pačią dieną ir tą pačią – 18.30 val. Vilniaus gatvės praeivius „nukels“ į pirmąjį profesionalų dramos spektaklį. Ant Salomėjos Nėries gimnazijos sienos rodys „Joninių“ programą, režisieriaus, aktorių, kt. fotografijas.
Lietuviškoji „Traviata“ – unikaliausias pastatymas pasaulyje
Tais pačiais metais Lietuvos meno kūrėjų draugija įsteigė ir Operos vaidyklą. Pirmojo profesionalaus operos spektaklio – G. Verdi „Traviatos“ premjera įvyko 1920 m. gruodžio 31 d. Spektaklį dirigavo Juozas Tallat Kelpša, režisavo Konstantinas Glinskis, pagrindines partijas lietuvių kalba (!) atliko Kipras Petrauskas (Alfredas) ir Adelė Galaunienė (Violeta).
Lietuviškasis „Traviatos“ pastatymas sulaukė didžiulės sėkmės. Tarp daugybės puikių atsiliepimų – laikraštyje „Krašto balsas“ net po trejų metų rašyta, kad „tai toks žingsnis padarytas kultūroje, su kuriuo joks kitas negali lygintis“. Iš tikrųjų – nuo „Traviatos“ premjeros skaičiuojama Lietuvos profesionaliosios operos istorija; šiandien ją tęsia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatras. Mums toks perimamumas savaime suprantamas, o užsieniečiai nenustoja stebėtis, kad metų, dienos ir valandos tikslumu žinome akimirką, kai prasidėjo profesionalios operos istorija Lietuvoje. Tik apmaudu, kad dar vieną išskirtinumą – unikalią 82 metų tradiciją Naujuosius metus pasitikti su „Traviata“, teatras 2002-aisiais nutraukė...
Muziejininkai, primindami prieš šimtą metų sukurtą „Traviatą“, parengė įspūdingą istorinių fotografijų, afišų, kt. rinkinį. Ir šią išskirtinę, ant Salomėjos Nėries gimnazijos sienos išdidintą medžiagą, pamatys tie, kas šeštadienio vakarą eidamas Vilniaus gatve, prie muziejaus sulėtins žingsnį.
Miestas alsuos teatru
1920 m. savo veiklą pradėjusios Dramos ir Operos vaidyklos po kurio laiko buvo sujungtos į Valstybės teatrą. Vėliau dramos ir operos trupės išsiskyrė, tapo savarankiškais teatrais, ir šiandien tęsia prieš šimtmetį pradėtą savo istoriją. Tos istorijos akimirkos – 100 unikalių eksponatų, nugulusių muziejaus fonduose, pirmąkart su galinga jėga, dideliu emociniu ir kultūriniu krūviu „išsiveržia“ į sostinės gatves. Šimtą dienų vaikščiosime (aišku, saugiu atstumu) po miestą, ant didžiulių reklaminių skydų matydami mūsų teatro korifėjų, garsių kūrėjų fotografijas, eskizus, spektaklių akimirkas įamžinusius kadrus, kt. raritetus.
Tai – „Joninių“ režisieriaus Juozo Vaičkaus (1928), aktorių Polės Tendziulytės (1920), Teofilijos Dragūnaitės-Vaičiūnienės (1928), „Traviatos“ dirigento Juozo Tallat Kelpšos (1924), dainininko ir režisieriaus Petro Olekos (1920), kitų Valstybės teatro garsenybių portretai. Scenose iš spektaklių įamžinti solistai Kipras Petrauskas ir Adelė Galaunienė premjerinėje „Traviatoje“ (1920), aktoriai Romualdas Juknevičius ir Viktoras Dineika režisieriaus Michailo Čechovo sukurto W. Shakespeare spektaklio „Hamletas“ (1932) scenoje, dainininkė Marijona Rakauskaitė Jurgio Karnavičius operoje „Gražina“ (1933). Įspūdingi dailininkų Stasio Ušinsko, Telesforo Kulakausko, Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės, Mstislavo Dobužinskio, Liudo Truikio, kitų dailininkų scenografijos ir kostiumų eskizai. O šventiškai nušviestas Valstybės teatro pastatas (1930), pirmasis specialiai teatrui 1892 m. suprojektuotas statinys Lietuvoje (jame ilgus metus veikia Kauno muzikinis teatras), simboliškai papildo pristatomų eksponatų rinkinį.
Parodos kuratorė Vilma Janeliauskienė pasakoja, kad Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje yra tūkstančiai eksponatų, buvo ir sunku, ir atsakinga išskirti šimtą vertingiausių eksponatų, deramai atspindinčių Valstybės teatro kūrėjus ir jų spektaklius. Nelengva užduotis teko ir parodos dailininkui Pijui Burakui, sugebėjusiam „atrakinti“ kiekvieną teatrinę retenybę.
„Pristatome mūsų valstybės kultūros aukso fondo pavyzdžius, – sako muziejaus direktorė Nideta Jarockienė. – Spektakliai, sukurti prieš šimtą metų, gali atrodyti naivūs ir paprasti. Tačiau vertingi, nes būtent šie spektakliai augino naujas menininkų kartas, brendo ir tvirtėjo kartu su mūsų valstybe.
Šiandien Lietuvos teatras, jo kūrėjai ir atlikėjai žinomi ir vertinami ne tik Europoje, bet ir tolimesniuose žemynuose.
Projekto partneris – lauko reklamos kompanija „JCDecaux Lietuva“.