Pasimetęs homo sovieticus išėjo žudyti
Pokalbį moderavęs rašytojas Marius Ivaškevičius pažymėjo, kad „Open books“ festivalis skirtas literatūrai, tačiau, anot jo, šiandien būtų nusikaltimas, jei kalbėtume vien tik apie ją.
„Bet ir būtų neteisinga, jeigu nekalbėtume apie jūsų kūrybą. Pabandysiu siekti simbiozės, viso to, kas rūpi, ir yra aprašyta jūsų knygose, jų užduotos temos. Pradėsime nuo jūsų knygos „Second-hand laikai“ – apie homo sovieticus žmogų. Kalbate su užuojauta, ir ko gero, šičia meilė tokia, kaip mamos, kuri apglėbia savo neįgalų vaiką. Knyga, ko gero, buvo pradėta rašyti prieš dvidešimt metų, ir tas pasimetęs homo sovieticus pelnė mūsų empatiją. Lygiai septyni mėnesiai, kai Ukrainoje vyksta karas – ir tas pasimetęs homo sovieticus išėjo žudyti, ką būtumėte parašiusi šioje knygoje šiandien? Ko dar tikėtis iš šito žmogaus?“, – uždavė klausimą M. Ivaškevičius garsiai rašytojai.
Atsakydama S. Aleksijevič pasamprotavo, kad tikriausiai tik sovietinis žmogus gali suprasti sovietinį žmogų: „Viena herojė žvelgė į Klodo Monė paveiklsą – jame atvaizduotas ruduo. Ir ji sako, pajutau, kad pragyvenau ne savo gyvenimą. Mano tėvas buvo komunistas, iki pat savo dienų pabaigos. Jis paprašė partinį bilietą įdėti į karstą, turėjo savo supratimą apie gyvenimą... Mes su juo ginčydavomės, bet kai aš grįžau iš Afganistano, pasakiau, kad ten yra žudomi žmonės, ir jis apsiverkė. Supratau, kad literatūra turi kitaip kalbėti. Kaip aš galėjau pasakyti apie savo tėvus – homo sovieticus? Pamenu, kad mokiausi universitete mano knygų iškarpos sulaukė rezonanso. Viena moteris parašė laišką, pasvarstydama, kad mano tėvas turbūt nugyveno ne savo gyvenimą. Bet ji pasidžiaugė, kad pas jį tokia dukra.“
Žmogų reikia mylėti
Rašytoja sakė, kad visada reikia stengtis suprasti žmogų. „Su žmogumi kaip su draugu, kuris nori kalbėtis apie paslaptis, tiesą ar netiesą, ir jis pradeda kalbėti visai kitaip. Supratau, kad žmogų reikia mylėti, tai mano principas“, – pabrėžė ji.
Pastaruoju laiku rašytoja pasakojo pergyvenusi ne vieną sukrėtimą. „Vienas jų, po karo Ukrainoje pradžios, o pats pirmasis – Baltarusijoje vykęs sukilimas, kai moterys išėjo su baltomis suknelėmis, gėlėmis. Supratau, kad noriu gyventi šioje šalyje, tarp šitų žmonių. Bet valdžia barbariška, žiauri. Nepasibaigus revoliucijai – prasidėjo karas Ukrainoje, tai visiškai kita tema – ji apvertė visą pasaulį. Iš pradžių tai padarė kovidas, o po to karas Ukrainoje. Žaviuosi ukrainiečiais! Visi matėme, kaip tankai judėjo į Ukrainos širdį Kyjivą– tiek daug metalo, surūdijusio judėjo į Ukrainą. Esu pusiau ukrainietė – pagal mamos liniją. Visą vaikystę praleidau Ukrainoje... Kokia laimė buvo matyti, kad Ukraina neparpuolė, leido pamatyti mūsų visų ateitį – sunku suprasti, koks būtų pasaulis, jeigu laimėtų Putinas. Jis nelaimėjo, ir nelaimės...“, – sakė S. Aleksijevič.
Savo knygoje „Second-hand laikai“ rašytoja prisiminė parašiusi, kad atėjo „raudonojo“ žmogaus pabaiga, bet, regis, suklydo. „Kraujo bus dar daugiau... Šiandien daug ko nesuprantu – šitų žiaurumų, viduryje Europos viena šalis puola kitą, visai neseniai buvę broliais. Mano broliai žudo, sunku surasti žodžius, bet aš jų ieškau“, – pažymėjo ji.
Diktatoriai negali sustabdyti laiko
M. Ivaškevičius pastebėjo, kad žodyje „laikas“ yra laikinumo, o žodyje „gyvenimas“ – to nėra. „Kai buvau septyniolikmetis berniukas, buvau įsitikinęs, kad imperija sugriuvo, niekada negrįš, bet dabar tie „gyvi numirėliai“ vėl šoka, šaukia: išeik, tavęs atėjo. Jaučiu, kad man gyvenime neteks būti normaliu europiečiu, nesigręžiojančiu per petį. Ar neturite tokio jausmo – sėkminga rašytoja, Nobelio laureatė, kad gyvenimas praėjo veltui, kad „second-hand“ laimėjo?
S. Aleksijevič dar kartą pažymėjo, kad negalinti prisigauti prie prasmės to, kas vyksta dabar. „Kad ir kaip norėtų – diktatoriai negali sustabdyti laiko. Jie taps praeitimi, kurią prakeiksime. Tačiau kartais regisi, kad mano kartos žmonėms neteks to pamatyti, kada tai įvyks. Bet tai įvyks, net neabejoju“, – tvirtai įsitikinusi ji.
„Cinko berniukai“ – S. Aleksijevič knyga, kurią M. Ivaškevičius tikino išmokęs kone atmintinai, nes statęs spektaklį. Jis pasakojo, kartu su Svetlana ieškoję būdų, kaip pastatyti šią pjesę, bet prasidėjo karas. M. Ivaškevičiaus manymu, šios pjesės, ko gero, nebeišeis pastatyti. Maskvoje, anot jo, teatro, kaip tokio, jau nėra ir nebus.
Iki Bučos, M. Ivaškevičius tęsė, dar buvo įmanoma, bet dabar – jokios simpatijos rusų kariui būti negali. Paklausta, ar sutinkanti su šia mintimi, ar negalvojanti, kad ši knyga šiandien skaitoma visai kitaip, nei prieš septynis mėnesius, S. Aleksijevič palygino tai su situacija, kuri nutiko Holivude.
„Holivudas pasirašė kontraktą su manimi, jau gavau avansą, ir staiga – karas Ukrainoje. <...> Niekas neatsisakė nuo to filmo, bet viskas, kas rusiška tapo svetima. Aš tai suprantu. Filmo kūrimą atidėjo. Tai, kas šiandien vyksta Rusijoje, panašu į tai, kas vyko Afganistane – krematoriumai, kad išnyktų karių kūnai, karių motinoms nesakoma kiek jų žuvo, kaip žuvo – viskas lygiai taip pat. Mano knygos tampa istorija. Rusų istorija sukasi tame pačiame rate“, – atkreipė dėmesį ji ir pridūrė, kad kita to pusė – žmonės neįstengia šito suprasti.
„<...> Problema kur kas didesnė nei rusofobija, žmonės nekenčia naujojo pasaulio. Labiausiai nustebino ne Putinas, bet rusų tauta. Kai gatvėje jų klausia, moteris atsako – Charkivas, toks gražus miestas, nušluojamas nuo žemės paviršiaus, bet aš kartu su mūsų prezidentu. Ir aš galvoju, tiek daug „kalbančių“ knygų, bet vis vien – blogis nori tapti gėriu, o gėris – blogiu“, – sakė S. Aleksijevič.