„Vilnius Jazz“ įkūrėjas Antanas Gustys: pastovūs tik besikeičiantys sunkumai

Šv. Kristoforo apdovanojimą už indėlį į Vilniaus džiazo kultūrą pelnęs tarptautinio džiazo festivalio „Vilnius Jazz“ įkūrėjas bei prodiuseris Antanas Gustys sakė, kad tai jam didžiulė staigmena – daug metų festivalį organizuoja, jau trisdešimt penktus metus, nuo pat įkūrimo 1987-aisiais, tad ir nebesitikėjęs būti pastebėtas, bet gauti įvertinimą iš Vilniaus, kai tiek daug jam atiduota – ypač džiugu. Paklaustas, ko šiandien Vilniaus džiazo sričiai labiausiai trūksta, A. Gustys pažymėjo, kad situacija gan paradoksali: „Kūrėjai, menininkai – pasaulinio lygio, plačiai garsinantys šalį visame pasaulyje. Vilnius – pilnas kultūros, vyksta daug renginių, bet pats miestas savo infrastruktūra labai skurdus.“

Amžinos techninės problemos

„Situacija yra išlikusi sovietinio lygio – neturime gerų koncertinių salių, o tai, kas yra – visiškai apverktinos būklės. Jei konkrečiai apie „Vilnius Jazz“ festivalį, jis organizuojamas Lietuvos rusų dramos teatre, kur amžinos techninės problemos: tas pats iš sovietinių laikų vienas elektros įvadas – ir apšvietimui, ir įgarsinimui, pradeda „fonuoti“ instrumentai... Techninė būklė yra tikrai apverktina, čia lyg tam tikra miesto materialaus skurdo išraiška“, – ilgalaikes problemas įvardino A. Gustys.

Jis neslėpė, kad visi jau laukia nesulaukia statomos salės vietoj nugriautų Profsąjungų rūmų: „Laukiame, jos labai reikia. Reikia ir kitų salių! Vienintelė gera salė, kur akustinė muzika gali skambėti – Filharmonijos rūmai, daugiau nėra... Daryti muzikos koncertus sporto salėse – vėlgi, kažkoks anachronizmas, visiško biednumo išraiška. Jeigu kalbėtume apie Baltijos šalių sostines – Vilnius atrodo skurdžiausiai. Užtat menininkai, mano galva, yra visiškai atitrūkę nuo tos skurdžios miesto infrastruktūros“, – aukštą kūrėjų meistriškumo lygį išskyrė A. Gustys.

Pašnekovui yra tekę pabuvoti daugelyje užsieninių koncertinių salių, tačiau, anot jo, sunku net būtų palyginti su sąlygomis Vilniuje. „Jau nekalbu apie tai, kad nėra jokios koncertinės salės, kur būtų tinkamas koncertui fortepijonas... Visą laiką turi nuomotis – atvežti, išvežti, draudimu pasirūpinti – didžiuliai pinigai. Tėra dvi, trys salės, kurios turi savo stacionarius fortepijonus... O šiaip, mes esame kaip gatvėje – turi imti ir padaryti geros kokybės koncertą. Viską turi atsivežti, samdyti – sąnaudos vien dėl to išauga trigubai. Užsienyje nueini į klubą ir pamatai, kokios yra sąlygos, tiesiog malonu žiūrėti“, – apmaudavo dėl esamos situacijos A. Gustys.

Balti vilnietiškos džiazo istorijos lapai

Pokalbis nuo įsisenėjusių bėdų pasisuka prie Vilniaus džiazo kultūros: kokia ji iš tiesų, gyva tik vienos iniciatyvos maitinama, ar yra ir daugiau entuziastų?

„Iš tikrųjų, Vilniaus džiazo kultūra yra labai turtinga, ypač tai matoma paskutiniaisiais metais. Čia ir „Vilnius Jazz“ festivalio indėlis labai didelis – beveik dvidešimt metų yra rengiamas jaunųjų džiazo atlikėjų konkursas „Vilnius Jazz Young Power“, į tą džiazo orbitą įnešęs didelį jaunųjų džiazo atlikėjų kiekį. Jie niekur nedingę, yra aktyvūs – daug kolektyvų koncertuoja džiazo klubuose, festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Pandeminiai metai parodė, kokį mes turime turtingą jaunųjų džiazo atlikėjų lauką. Kai dėl karantino negalėjome atsivežti jokių užsienio atlikėjų, visą festivalio programą įgyvendino vietiniai džiazo muzikantai. Buvo nuostabus festivalis, visi pripažino, kad tai pati stipriausia kada nors Lietuvoje buvusi džiazo prezentacija. Tik gaila, kad niekas iš užsienio jos nematė, nes negalėjo tuo metu į Vilnių atskristi“, – kalbėjo „Vilnius Jazz“ vadovas.

Tačiau, A. Gustys nė kiek neabejojo, kad Vilniaus džiazo kultūra prasidėjo ne nuo „Vilnius Jazz“ festivalio, viskas esą atsirado gerokai anksčiau.

„Oficialiai, lyg ir galvojame, kad Lietuvos džiazo kultūra prasidėjo tarpukario metais Kaune, to meto Lietuvos laikinojoje sostinėje, dar prieš Ganelino trio (džiazo ansamblis, grojęs 1971–1987, jį sudarė Viačeslavas Ganelinas (klavišiniai), Vladimiras Čekasinas (saksofonas), Vladimiras Tarasovas (mušamieji) – aut. past.) Labai džiaugiuosi, kad Vilniuje mums pavyko išsaugoti Neringos kavinės autentiškumą – tai yra lietuviško džiazo lopšys. Bet prieš kelerius metus buvau pasikvietęs žymų Lenkijos džiazo kritiką ir ilgametį žurnalo „Jazz Forum“ redaktorių Pawel Brodowski, jis gimęs Vilniuje, atvykęs skaitė paskaitą „Krzysztofas Komeda – vizionieriškas Europos džiazo pionierius“. Sužinojome įdomių dalykų“, – sakė A. Gustys.

Lenkijos okupuotame Vilniuje, kaip pastebėjo A. Gustys, buvo puikių džiazo atlikėjų. „Lenkų kilmės vilniečiai vėliau išvyko į Lenkiją – liko balti vilnietiškos džiazo istorijos lapai. Turime kažkaip ją atrasti, įtraukti nežinomus faktus į Vilniaus džiazo istoriją. Tarkim, V. Ganelinas – ir Lietuvos, ir Sovietų Sąjungos, ir Izraelio džiazo istorijos dalis. Kol jis gyveno Vilniuje, koncertuodamas pasaulyje garsino mūsų šalį, nuo 1987-ųjų gyveno Izraelyje. Bet mes jį iki šiol laikome savu džiazo atlikėju, suteikėme nacionalinę premiją. Panašiai ir su lenkų muzikantais, jie irgi turėtų būti mūsų džiazo kultūros istorijos dalimi. Tad dar ne viską žinome, daug ką turime atrasti“, – konstatavo pašnekovas.

Tarsi paskutinis lašas

A. Gustys pasakojo džiazą pamėgęs dar prieš pradėdamas organizuoti garsųjį festivalį. „Iš pradžių tai buvo pomėgis, klausydavomės džiazo draugų rate, keisdavomės įrašais, plokštelėmis. Man teko aplankyti daugelį to meto socialistinio lagerio arba Rytų bloko šalių džiazo festivalių – ir Lenkijoje, ir Rytų Vokietijoje, ir tuometinėje Čekoslovakijoje – tuo metu daug kas žinojo apie Lietuvos džiazo atlikėjus – Ganelino trio, Petrą Vyšniauską... Visi galvodavo, kad Vilniuje egzistuoja kažkoks džiazo festivalis, klubas ar judėjimas, bet to nieko nebuvo. 1987-aisiais įvykęs Ganelino trio atsisveikinimo koncertas buvo tarsi paskutinis lašas – reikia kažką daryti, negi Vilnius liks visiškai be jokio džiazo?“, – apie festivalio atsiradimo ištakas pasakojo „Vilnius Jazz“ vadovas.

Tais pačiais metais, tęsė jis, buvo suorganizuotas mažiukas Vilniaus džiazo festivalis, įvykęs Mokslų akademijos mažojoje salėje. „Tais pačiais metais ten rinkdavosi ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Vėliau festivalis persikėlė ant Tauro kalno į buvusius Profsąjungų kultūros rūmus, ten daugelį metų vyko; Turiu slaptą viltį, galbūt „Vilnius Jazz“ festivalis sugrįš į buvusią savo šventovę ant Tauro kalno, į tuos naujus rūmus, kurie bus kada nors pastatyti“, – vylėsi A. Gustys.

Džiazas, kaip pastebi A. Gustys, yra gyva muzika, tad geriausia jo klausytis koncertuose. „Turi pajusti momentą, atlikėją, vibracijas, būti kuo įmanoma arčiau. Džiaze viskas kartu... Šio jausmo, tai, kas įvyksta koncerto metu, nepajusi klausydamasis geriausio studijinio įrašo. Pats džiazo festivalis labai svarbus, tai ne tik muzikinis įvykis. Muzika vienija, tarsi koks nuėjimas į bažnyčią“, – sakralumo momentą įžvelgė pašnekovas.

Pastovūs tik besikeičiantys sunkumai

Pats A. Gustys pagal išsilavinimą nėra profesionalus muzikantas, o pirmuosius festivalius organizavo dirbdamas kompiuterių specialistu. „Keletą festivalių suorganizavau dar dirbdamas Skaičiavimo centre. Kai žlugo Sovietų Sąjunga, užsidarė visos gamyklos, viskas sustojo... Buvo skaudžių pasirinkimų. Daugelis mano kolegų ir bendramokslių emigravo į užsienį, apsigyveno įvairiose šalyse – Australijoje, Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje, dirbo didelėse kompiuterinėse firmose. Kas liko Lietuvoje – turėjo persikvalifikuoti. Išlikimo momentas – visi turėjo šeimas, kažką turėjai daryti. Vieni puolė bulves pardavinėti, kiti – ėmė važinėti pirkti automobilių, o aš likau su tuo, ką jau buvau pradėjęs – su „Vilnius Jazz“ festivaliu. Jo nemečiau net ir pačiais sunkiausiais metais“, – apie išbandymus pasakojo jis.

Paklaustas, ar ir toliau gyvens festivalio ritmu, nors aplink siautėja pandemija, ir su ja susijusios suvaržymų tikimybės, A. Gustys sakė, kad dabar pasirinkimo nėra – reikia išsilaikyti iki galo, nors... niekada nebuvo lengva.

„Iš esmės, kas pastovu yra – tai besikeičiantys sunkumai. Iš pradžių buvo sunku atsivežti užsienio atlikėjų – reikėdavo vizų, atstovybių nebūdavo... Ekonominės blokados metu trūko benzino, iškildavo bėdų dėl transporto. Nekalbant apie pandemiją – dabar lyg ir viską turime, bet iškylantys sunkumai susiveda į finansinius dalykus. Kiekvienais metais rašai paraiškas, nežinai, bus jos patenkintos, ar ne – kiekvieni metai tarsi pradėjimas nuo nulio... Vienintelis dalykas, kas džiugina – stipri festivalio bendruomenė. Nuo scenos pasižiūrėjęs į publiką pamatau veidus tų, kurie ateidavo į festivalį nuo pat pirmųjų metų – šiandien jie ateina su savo vaikais ir vaikų vaikais... Keliomis kartomis. „Vilnius Jazz“ festivalis turi stiprų identitetą, vadinasi, ateitis gera ir stipri“, – sakė A. Gustys.