„Jaunimas ir „susigroję“ kaip vienas kumštis, patyrę muzikantai žengs užkariauti ištikimųjų festivalio klausytojų, kurie, dar rudenį įsigyję bilietus, išlaukė šios įspūdingos šventės finalo. Tai – baigiamasis renginio akordas, apie kokį svajoja kiekviena džiazo šventė“. Vargu ar įmanoma ką daugiau pridurti, – pripažino jau devynioliktąjį festivalį organizuojanti Judita Bartoševičienė.
„21st Century Quintet“ – šie jauni džiazo muzikantai dar tik rašo savo grupės istorijos pirmuosius puslapius.
Muzikantai publiką pakeri nuoširdžiu, savitu ir kūrybišku skambesiu, o energija pulsuojančias kompozicijas grupės lyderis saksofonininkas Davit Avetisyan papildo armėnų liaudies muzikos motyvais.
Ši jungtis gegužės 29-tąją Rusų dramos teatre dovanos klausytojams ypatingą melodinę liniją, leidžiančią džiazo bangomis nuplaukti į egzotiškos, nepažintos kultūros pasaulį.
Tą vakarą festivalio publika išvys ir tikrų tikriausią Lietuvos džiazo titanų susidūrimą. Scenoje pasirodys Petras Vyšniauskas, Vytautas Labutis, Eugenijus Kanevičius ir Arkadijus Gotesmanas. Tai kvartetas, kuris papuoštų net ir pačių prestižiškiausių Europos bei pasaulio džiazo festivalių programas.
Kiekvienas šios ketveriukės narys – tai Lietuvos džiazo legenda, svariai prisidėjusi ir prisidedanti ne tik prie nacionalinės, bet ir regiono ar net visos Europos džiazo istorijos formavimosi.
Petras Vyšniauskas – vienas iškiliausių, kūrybingiausių ir tituluo
iausių Lietuvos džiazo kūrėjų. 1982 m. Birštono džiazo festivalyje debiutavęs saksofonininkas labai greitai įsitvirtino džiazo scenoje. Jis buvo išrinktas geriausiu Tarybų Sąjungos saksofonininku ir Metų džiazo muzikantu bei apdovanotas Lietuvos geriausio saksofonininko titulu.
Bėgant metams jo apdovanojimų kraitis tik plečiasi: muzikanto kolekcijoje – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas, Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija ir daug kitų nemažiau įspūdingų įvertinimų.
Šio saksofonininko muzika – tarsi savitas pasaulis, kuriame susilieja džiazo tradicijos, akademinė muzika ir unikalus nacionalinio folkloro paveldas. Būtent pastarasis dėmuo ataidi P. Vyšniausko kūryboje labai ryškiai, o jo darbai su Veronika Povilioniene bus įrašyti aukso raidėmis į Lietuvos muzikos istoriją.
Analizuojant Petro kūrybą etninių motyvų įtaka atsiskleidžia dar ankstyvojoje kūrybos fazėje. Ir nebūtinai lietuviško folkloro. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje pasirodęs kūrinys „Balkanų saulė“ – turbūt vienas gražiausių lietuviško džiazo kūrinių.
Labai techniškas ir jautrus P. Vyšniauskas sugeba prakalbinti soprano saksofoną pačiais įvairiausiais būdais. Šis instrumentas jo rankose gali kunkuliuoti Pietryčių Europos energija, o gali smeigti giliai į širdį ir pravirkdyti net labiausiai surambėjusias širdis. Būtent toks – subtilus, emocionalus ir paveikus yra P. Vyšniauskas, apie kurį vokiečių kontrabosininkas Kai Kantak yra sakęs: „Šis žmogus iš Lietuvos yra vienas meistriškiausių soprano saksofonininkų visame pasaulyje“.
Antrasis kvarteto narys – Vytautas Labutis. Muzikinį kelią pradėjęs nuo akordeono, tačiau ilgainiui pasukęs pučiamųjų instrumentų pusėn.
Džiazo paslapčių šis muzikantas mokėsi pas legendinį Vladimirą Čekasiną, išugdžiusį ne vieną mūsų šalies scenos žymūną.
V. Labutis – įvairių kolektyvų lyderis bei dalyvis, pedagogas ir multiinstrumentininkas, gebantis groti ne tik įvairiais pučiamaisiais, bet neretai prisėdantis ir prie klavišinių instrumentų. Be kita ko, jis debiutavo tais pačiais 1982 m. P. Vyšniausko kvartete.
V. Labučio muzikinis kelias nėra tik tradicinis džiazas. Jis nebijo nardyti po įvairiausias šio žanro kerteles, įnešdamas savitumo į kiekvieną kolektyvą, su kuriuo groja. Vytauto kūryboje ypač ryškus polinkis į fusion krypties džiazą, kurį jis puikiai atlieka tiek su savuoju kvartetu, tiek Dainiaus Pulausko grupės sudėtyje.
Jis taip pat geba puikiai improvizuoti ar meistriškai perinterpretuoti krašto folkloro palikimą. Kaip ir P. Vyšniauskas, taip ir V. Labutis saksofonu pajėgus ne tik sukelti tikrų tikriausią šėlsmą, bet ir pasibelsti į pačius jautriausius ir švelniausius žmogaus būties klodus.
Greta džiazo šis plačių kūrybinių interesų kūrėjas taip pat bendradarbiauja ir su akademinės muzikos kūrėjais: Š. Naku, A. Martinaičiu, O. Balakausku, B. Kutavičiumi, G. Kuprevičiumi, A. Rekašiumi, L. Rimša ir kt., yra dirbęs prie teatro ir kino garso takelių („Taxi blues“, „Rojuje irgi sninga“, „Pėlėdų kalnas“), nevengia prisijungti prie įvairių performansų.
Kaip ir jo kolegos, šis muzikantas nesistengia įsprausti savęs į siaurą vieno žanro kostiumą. Tai aktyvus, smalsus, eksperimentuoti nesibodintis menininkas, kurį į priekį stumia naujų saviraiškos formų paieškos. Peržengdamas vienos meninės disciplinos rėmus, Arkadijus savo kūrybiniame kelyje atskleidžia muzikos sąveiką su teatru, kinu ar šiuolaikiniu šokiu.
Tačiau būtent džiazas tapo pagrindine Arkadijaus eksperimentų aikštele, kurioje jis kūrė ir tebekuria tik jam vienam būdingą santykį su garsu.
A. Gotesmanas – išradingas ir plačia muzikine artikuliacija pasižymintis perkusininkas, kuriam sugroti swing ar bebop eros džiazą nėra sudėtinga, tačiau jo išskirtinumas atsiskleidžia laisvojo džiazo bei improvizacinės muzikos baruose.
Scenoje greta standartinio būgnų rinkinio visuomet galime išvysti keisčiausių lėkščių komplektų bei daugybę įvairių, papildomų perkusinių instrumentų. Įvairūs barškučiai, varpeliai, žvangučiai, dubenėliai, bongai, buffalo tipo būgnai, netgi ant žemės gulintis plastikinis maišelis gali tapti dar vienu Arkadijaus instrumentu.
Gausus instrumentinis bagažas, laki fantazija bei puikus gebėjimas improvizuoti kiekvieną šio perkusininko pasirodymą paverčia nepakartojama garsine kelione.
Turbūt santūriausias šio kvarteto dalyvis – kontrabosininkas Eugenijus Kanevičius. Mažakalbis, giliai kūrybai atsidavęs muzikantas, bemaž visų muzikologų vienbalsiai tituluojamas vienu universaliausių Lietuvos kontrabosininkų.
Džiaze 1986-aisiais debiutavęs muzikantas yra grojęs su visais žymiausiais Lietuvos džiazo kūrėjais, o scenoje yra pasirodęs ir su tokio kalibro žvaigždėmis kaip Matsas Gustafssonas.
Daugelis, kalbėdami apie E. Kanevičiaus kūrybos bruožus, pabrėžia jo universalumą. Tačiau ne tik gebėjimu groti tiek free jazz, tiek seną gerą swing eros džiazą, bet ir tuo, kad Eugenijus puikiai valdo tiek akustinį, tiek elektrinį bosą. Be to, savo kūrybos jis nevengia praturtinti gitaros, trimito ar kitų instrumentų garsais. Ir, žinoma, kiekvienu jų grodamas pats.
E. Kanevičius reiškiasi ir kaip kompozitorius. Jis parašė muziką Alytaus dramos teatro spektakliams („Baronas medyje”, „Lakštingala” ir t.t.), yra sukūręs 30 instrumentinių pjesių, 5 koncertines programas, 15 bažnytinių giesmių, muziką filmams („Saulėlydis Lietuvoje“, „Skaruliai” ir t.t.). Už savo indėlį į Lietuvos muzikos kultūrą, Eugenijus buvo įvertintas Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“.
Eugenijaus džiazo filosofijoje ypač ryškus sakralumo dėmuo. Visą jo kūrybinį kelią galima apibūdinti tarsi ėjimą Dievop, ieškant grožio, gėrio bei ramybės. Už kontrabosininko kompozicijų slypintys religiniai įkvėpimo šaltiniai atskleidžia metafizinę muzikos kilmę, kilsteli klausytoją virš kasdienybės ir atrakina duris į ne protu, bet jausmais suvokiamą pasaulį.
Šie keturi Lietuvos džiazo statytojai ir nepažabojamo kūrybiškumo muzikantai gegužės 29-ąją žengs į „Vilnius Mama Jazz“ festivalio sceną. Žengs ne tuščiomis, bet idėjų pilnomis galvomis, ir meilės muzikai kupinomis širdimis. Tai bus vakaras, kuris daugiau niekada nepasikartos. Tai bus čia ir dabar įvykęs keturių didžių sielų susijungimas. Nepraleiskite!