„Kol kas – keistas jausmas, bet gal apsiprasiu iki vasario mėnesio (tradiciškai apdovanojimai įteikiami Vasario 16-osios išvakarėse, – aut. past.). <...> Kai tau virš šešiasdešimt – nesakai dar spėsiu, galvoji, ar spėsiu. Ne kada nors, o reikia dabar, – laikas eina, turi jį išnaudoti produktyviai, toks kūrybinis egoizmas. Norisi dirbti kokybiškiau, pradedi kitaip žiūrėti į kūrybą. Nėra kada laukti, darbą reikia dirbti. O įvertina tada, kai dirbi sąžiningai“, – sakė V. Bubelytė.
Visada rūpėjo pabandyti kurti
Prisimindama pačią karjeros pradžią V. Bubelytė konstatuoja: merginai būti fotografe sovietiniais laikais buvo gan sudėtinga.
„Buvau labai pastebima, fotografuojančių moterų – vienetai, nes reikėjo turėti daug techninių žinių. Mane nuo pat jaunumės domino dailė. Žinoma, pamatyti meno kūrinius anuomet buvo sudėtinga, jokių internetų, nebent reprodukcijų knygą ar albumą nutverdavai. Visada rūpėjo pabandyti kurti pačiai, pradėjau eksperimentuoti“, – pasakojimą pradėjo ji.
Fotomenininkė, savo kūną pasitelkusi kaip kūrybos priemonę, pabrėžė, kad niekada neturėjusi tikslo kurti erotinį meną, – tiesiog ieškojusi savo stiliaus, savo kelio.
„Nemaniau, kad tai užsitęs į tokį ilgalaikį projektą, pirmieji darbai lengvabūdiškai sunumeruoti... Tai nėra lengvas žanras, lengva nuklysti į banalybę, vulgarumą, negali kartotis, nes vienodumas – tarsi savęs reprodukavimas. O smegenys visada eina lengvuoju būdu – buvo gerai, tai pakartosiu. Ir dabar kartais save pagaunu: susikuria siužetas, bandau mintyse jį vizualizuoti, ir dažnai tenka save stabdyti – tai tas pats siužetas, tik iš kitos pusės“, – kūrybinio proceso iššūkius nupasakojo pašnekovė, kuri savo meninėje kūryboje – ir modelis, ir fotografijos autorė.