„Lietuva – tai tas žemės kampelis, iš kurio į kraują įsisiurbę kažkas nenusakomo, bet savęs pajautime visados gyvo, kas šildo širdį ir sielą, – apie amžiną ir nenutrūkstantį ryšį sako Violeta. – Jei tikėtume, kad atsitiktinumų nėra, tai Lietuvoje gimiau neatsitiktinai, ir dabar ją vežiojuosi savyje po visą pasaulį.“
- Šiemet daug kalbame ir kalbėsime apie Lietuvos šimtmetį. Jums, Violeta, ši data atrodo svarbi?
- O kaip kitaip gali būti?! Šimtas nelengvų ir dramatiškų metų! Puikiai prisimenu, kaip jautėmės gyvendami sovietų priespaudoje ir kaip troškome laisvės. Laisvė užkrauna ir didelę atsakomybę – ypač tiems, kurie savo sprendimais daro įtaką Lietuvos ateičiai.
Deja, man sugrįžti į tėvynę labiau pavyksta mintimis nei realybėje. Patys artimiausi žmonės jau iškeliavo anapus, todėl labai svarbios priežasties, anksčiau dažniau atgindavusios į Lietuvą, nebeliko. Užtat beveik kiekvienais metais kartą ar du grįžtu padainuoti, nors iš tikrųjų smagiausia grįžti neturint jokių profesinių įsipareigojimų. Jei tik turėsiu užtektinai laiko, reikės būtinai pabandyti išvystyti šią kelionių formą (šypteli).
- Jei Lietuva būtų didesnė, įtakingesnė muzikos pasaulyje, norėtumėte karjerą kurti čia, tarp namų sienų? O gal tai nėra taip jau svarbu?
- Esame nedidelė šalis, bet mums netrūksta nei talentų, nei noro save realizuoti, tik erdvės tai padaryti, ypač operos srityje, Lietuvoje nedaug... Kita vertus, nėra jau taip svarbu, kokio dydžio ta mūsų Lietuva – visi menininkai, manau, norėtų būti pripažinti ir svetur, tik ne kiekvienas pasirenka gyventi kitoje šalyje. Galbūt yra ir tokių, kurie apskritai netrokšta didelių karjerų. Žmonės skirtingi, kiekvienas turi skirtingus įsivaizdavimus apie savo gyvenimus ir karjeras.
- Gimėte provincijoje, kokia buvo Jūsų vaikystė Jūrėje?
- Jūrėje praleidau tik pirmuosius dvejus savo gyvenimo metus, todėl nieko apie tai neprisimenu. Tik pušų ir mėlynių bei geležinkelio kvapą, bet jau iš tų laikų, kai nuvažiuodavome ten su šeima. Mano vaikystė prabėgo Marijampolėje, tuomet Kapsuku ji vadinosi.
- Tai, kad gimėte tremtinių šeimoje, turėjo įtakos Jūsų asmenybei, jos formavimuisi?
- Turbūt ne. Mano tėčio šeima dėl to, kad turėjo žemių ir samdinių, nors ir visai nedaug, buvo ištremta į Sibirą prie Baikalo. Mano mama buvo drąsi moteris: išvyko pas savo mylimąjį Algimantą į Sibirą be vilties sugrįžti ir ten susituokė. Dėstė Sibire vokiečių kalbą, o po Stalino mirties su visa tėčio šeima grįžo, nes mokytojų šeimoms pagaliau buvo leista grįžti namo, į tėvynę.
Bėdų dėl to, kad mano tėtis – tremtinys, niekada neturėjau, nors mano vyresnioji sesuo dėl šios priežasties neturėjo teisės įstoti į komjaunuolių gretas, o tai anais laikais kėlė šiokių tokių problemų. O ir tėtis nuolat buvo tampomas saugumo...
- Kaip Jūsų gyvenime atsirado dainavimas, scena?
- Jau studijuodama fortepijoną Kaune užsikrėčiau dainavimo bacila – dėl to kalta Maria Callas ir stebuklingas jos dainavimas, kurį sykį išgirdau. Pianinui niekada nejaučiau aistros, nors baigiau septyniolika metų trukusius fortepijono mokslus ir gavau diplomą Muzikos akademijoje – niekada nemėgau mesti svarbių darbų vidury kelio. Ilgai svarsčiau, iš kur mano kraujyje teatras. Pasirodo, mano močiutė iš mamos pusės nuo pat jaunystės aktyviai dalyvavo saviveiklinio teatro pasirodymuose. Pamačiusi daugybę jos vaidinančios nuotraukų, staiga daug ką supratau. Nuo pat pirmųjų pasirodymų scenoje, nepaisant jaudulio ir net baimės, jaučiausi stovinti savo vietoje. Scena mane užbūrė.
Nuo pat pradžių dainavau ryškius pagrindinius vaidmenis, kurie sulaukė puikaus kritikų ir publikos įvertinimo bei pripažinimo. Svarbiausi lūžiai mano karjeroje atėjo su princesės Eboli iš Giuseppe Verdi „Don Karlo“ ir Kundry iš Richardo Wagnerio „Parsifalio“ vaidmenimis, taip pat su ankstyvais debiutais Milano „La Scala“ teatre ir „Bairoito“ festivalyje.
- Jūsų, kaip operos solistės, istorija trunka maždaug tiek pat, kiek ir atkurtos Lietuvos. Jūsų abiejų istorijoje būtų galima atrasti kokių nors paralelių, panašumų?
- Konkrečių paralelių turbūt sunkoka būtų rasti, nes pirmieji nepriklausomybės metai Lietuvai buvo kupini įvairiausių išbandymų, sunkumų, tuo tarpu mano gyvenimas bėgo pirmyn lyg sviestu pateptas. Turiu prisipažinti: pirmuosius dvejus metus Vokietijoje buvau apimta tokio entuziazmo, kad nejaučiau ypatingos nostalgijos net savo šeimai.
Tuo metu visi svajojo važiuoti tobulintis į Italiją, bet aš gana greitai suvokiau, jog studijos Vokietijoje man atvertų dideles galimybes, tad be didelių dvejonių, sukaupusi drąsą su 350 dolerių, kuriuos man padovanojo mamos teta iš Čikagos, leidausi į kelionę. Išlaikiusi egzaminus Aukštojoje muzikos mokykloje Miunchene ir sudainavusi perklausoje Bavarijos operoje, supratau, kad man atsivėrė galimybės be finansinių sunkumų rimtai pasitobulinti ir pradėti karjerą Europoje.
Bet pirmiausia reikėjo grįžti į Lietuvą ir gauti ilgalaikę Vokietijos vizą. Pamenu, tą dieną, kai atvykau į Užsienio reikalų ministeriją prašyti vizos, išgirdau: „Nuvertė Gorbačiovą!“ Rusijoje įvyko pučas... Dokumentų negavau ir po dviejų dienų nusprendžiau, jog nepaisydama važinėjančių tankų važiuosiu vizos į Maskvą. O tada pučas baigėsi ir niekur važiuoti nebereikėjo – visus reikalingus dokumentus susitvarkiau Vilniuje.
Turbūt niekuomet nebūčiau išvažiavusi, jei tai nebūtų susiję su mano profesija. Jaučiau, kad man atsivers galimybės. Taip ir nutiko. Atvažiavau vos su vienu lagaminu, bet iškart laiminga įsiliejau į operos studijas prie Bavarijos valstybinės operos, per du mėnesius gana gerai išmokau vokiečių kalbą, nereikėjo net jokių kursų.
- Ar teko pakovoti dėl vietos po saule, įrodinėti, ko esate verta?
- Dar studijuodama Muzikos akademijoje Vilniuje nusprendžiau, jog mintys apie konkurenciją tik atima energiją. Vienintelis dalykas, kurio siekiau, buvo tobulinti dainavimą. Studijuodama Miunchene pradėjau dainuoti perklausose. Vieniems patiko, kitiems – ne visai (paprastai provincijose, ir jiems už tai esu be galo dėkinga!), bet po metų darbo aš jau dainavau „La Scaloje“, po to – ir kituose svarbiausiuose Europos teatruose.
Daugiau nei dvidešimt metų gyvenate Miunchene. Kokia Vokietija pasitiko tada, ir kokia ji dabar?
Vos tik įkvėpusi oro Miuncheno traukinių stotyje suvokiau, jog čia bus mano namai, nors neturėjau jokio supratimo, ką ten veiksiu, kaip man pasiseks. Ne tik Vokietija pasikeitė per šiuos 26 metus, visas pasaulis – taip pat. Tuomet viskas atrodė daug saugiau socialine prasme, bet Vokietija, mano manymu, vis dar yra viena geriausių šalių gyventi, ypač – Miunchenas. Vien mintis, kad turėčiau dėl kokių nors priežasčių palikti Miuncheną, man turbūt sukeltų depresiją, kuriai gyvenime esu visiškai atspari (juokiasi)...
- Operos pasaulis metams bėgant taip pat keičiasi?
- Operos pasaulis paklusnus viskam, kas keičia visą pasaulį. Metams bėgant sukaupiau daug patirties, kuri, viliuosi, matosi ir girdisi. Ja ir gebėjimu valdyti balsą kompensuoju blėstantį balso jaunatviškumą.
Operos pasaulyje jaunystės kultas irgi egzistuoja? Čia egzistuoja amžiaus ribos?
Jauni dainininkai, manau, daug ką galėtų nuveikti operos scenoje, bet yra repertuaras, kuriam tinka tik subrendusios asmenybės ir brandus balsas. Žinoma, būtų gražu, jei Aidą, Radamesą ir Amnerę dainuotų dvidešimtmečiai dainininkai – tai atitiktų herojų amžių, bet paprastai tokie jauni atlikėjai dar neturi reikalingos patirties, dramatiškumo balse. O kitąsyk visai nesvarbu, jog reikalingas dramatinis balsas – bus pakviesta dainininkė, kuri mielai pozuoja pusnuogė, yra daili, jauna.
Tai lyg ir ne visai sąžininga dainininkės, kuri galbūt yra kiek pilnesnių formų, bet turi tam vaidmeniui reikalingą balsą ir dainuoja puikiai, atžvilgiu. Kita vertus, viskas yra gana sąlygiška: mene nėra kaip sporte, tad sunku susitarti, kas yra geresnis. Tai – ir skonio, gal net simpatijos ar reikiamų ryšių klausimas. Beje, teko pastebėti, jog kiek įsibėgėję karjeroje dainininkai ir dainininkės dažnai linkę pilnėti...
Nenoriu vartoti žodžio „konkurencija“. Gausi kontraktą ar ne, apsprendžia patys įvairiausi veiksniai. Ryškių amžiaus ribų čia nėra, viskas priklauso nuo to, kiek balsas susidėvėjęs. Yra partijų, kurias galima puikiai dainuoti ir būnant vyresnio amžiaus, juo labiau kad ir teatrų lygiai skiriasi. Svarbu, būtų noras dainuoti!
Visą interviu su Violeta skaitykite IKONA.TV portale čia.