– Muzikantą su tatuiruotėmis ir auskaru antakyje galima labiau įsivaizduoti roko grupėje nei akademinės muzikos ansamblyje. Groji net keletame iš jų, kelis esi pats įkūręs, ar jautiesi atradęs savo vietą?
– Tikiuosi, kad tos savo vietos aš nuolat ieškosiu gyvenime. Ir jei manysiu, kad jau suradau, bus ženklas, kad laikas kažką keisti. Pats kuriu savo kelią, man nebūtinai visada juo reikia keliauti tiesiai, įdomu ieškoti naujų dalykų, naujų muzikos raiškos formų, kitokio požiūrio.
Į muziką buvau įmestas nuo vaikystės, ne visai savo noru, – kaip ir daugelį vaikų, į muzikos mokyklą atvedė tėvai. Tačiau potraukį, matyt, turėjau, o gal atradau vyresnėse klasėse, kai susidomėjau šiuolaikine akademine muzika.
– Ar tavo tėvai buvo muzikantai? Juk dažniausiai taip ir nutinka – muzikų vaikai atsiduria toje pačioje srityje kaip ir tėvai arba tėvai per vaikus mėgina įgyvendinti savo nerealizuotas svajones...
– Užaugau muzikalioje aplinkoje. Senelis buvo savamokslis multiinstrumentalistas, mama baigė muzikos mokslus Kaune, matyt, todėl ir aš, ir sesė Lora ir brolis Naglis buvome nuo pat mažų dienų nuvesti į muzikos mokyklą. Bet labiausiai tuo džiaugėsi senelis – itin tvirtos valios žmogus, norėjęs, kad visos šeimos kartos bent jau prisiliestų prie muzikos, išmoktų ją girdėti, atrastų savo muzikinį skonį ir nebūtinai taptų profesionalais. Jis sakydavo, kad užaugę apsispręsime, ar tikrai norime su muzika gyventi.
– Ir kaip nutiko?
– Brolis mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tačiau dešimtoje klasėje mokslus metė, jam vis dar patinka muzikuoti, tačiau pasirinko darbą, nieko bendra su muzika neturintį. Kai kurios pusseserės baigė aukštuosius muzikos mokslus, tačiau muziką paliko, o viena, baigusi tiksliukų mokyklą, po jos grįžo į muziką ir sėkmingai čia tęsia karjerą.
– Ar judu su sese, smuikininke Lora Kmieliauskaite, buvote senelio numylėtiniai, nes jums gerai sekėsi?
– Nepasakyčiau, kad senelis kurį nors vieną anūką išskyrė, visi buvome vienodai mylimi ir vienodai favoritai. Esame visi paragavę muzikos duonos, tačiau kiekvienas turėjome savo charakterį, skirtingai atsiskleidėme. Manau, senelis tiesiog džiaugėsi, kad patikėjome jo vizija.
– Daugelis muzikantų pasakoja apie paauglystės svyravimus, išmėginimus ir norą muziką mesti. Ar išgyvenai tokį laiką?
– Kol buvau mažas, nevertinau muzikos kaip profesijos. Tiesiog tai buvo labai daug laiko reikalaujanti veikla. O klausimų kildavo, – kam, dėl ko aš groju, ar man tikrai to reikia, kai bendraamžiai tuo metu žaidžia kieme? Tačiau į visas jauno žmogaus dvejones ir klausimus atsakė šviesaus atminimo mano violončelės specialybės mokytojas Arūnas Palšauskas, nuolat skatinęs eiti toliau, giliau, užvedęs ant muzikos kelio. Jis parodė ne tik daugybę violončelės spalvų, bet ir tai, kad grojimas ja gali tapti žaidimu ir kad šioje veikloje visuomet galima atrasti kažką naujo. Dvejonių buvo ir vėliau, bet kažkas vis sustabdydavo – gal šeimos tikėjimas, gal baimė pradėti viską iš naujo, gal didžiulė konkurencija. O paskui viskas stojo į savo vietas – Muzikos ir teatro akademija, naujos veiklos, ieškojimai, eksperimentai. Man nuolat pavykdavo save nustebinti naujais projektais, naujais amplua, naujais sumanymais. Ir vis dar pavyksta.
– Kodėl pasirinkai violončelę? Visada įdomu, kai maži vaikai groja tokiu dideliu instrumentu?
– Violončelė auga kartu su tavimi, ūgteli – ir gauni naują. Aš groti pradėjau penkerių, nors mama mane buvo nuvedusi į baletą. Pamenu, prie mokyklos slenksčio apsiverkiau ir pasakiau jai, kad nenoriu šokti, geriau jau groti. Tada ji mane nuvedė į Styginių instrumentų katedrą ir aš gavau violončelę.
– Šiandien groji beveik visuose žinomiausiuose šiuolaikinės muzikos ansambliuose – „Twenty Fingers Duo“, „Synaesthesis“, taip pat kvartete „Chordos quartet“, „Cello Club“. Ar tai reiškia, kad esi paklausus muzikantas, ar galima kalbėti apie tavo saviraišką ir norą daryti daugybę skirtingų dalykų?
– Turbūt galima sujungti abu šiuos teiginius, – šiuolaikinėje muzikoje nėra daug save matančių, atrandančių, realizuojančių muzikantų. Nors daugelis muzikantų šiuolaikinėje muzikoje girdi šlykštų, nedarnų garsą, iš tiesų čia egzistuoja neaprėpiama įvairiausių spalvų galimybė. Tai mane įkvepia naujiems ieškojimams.
Neįkritau į visus ansamblius vienu metu. Su sese Lora prieš beveik dešimtmetį įkūrėme šiuolaikinės muzikos ansamblį „Twenty Fingers Duo“.
Nors atgrojau pirmuosius ansamblio „Synaesthesis“ koncertus, mūsų keliai buvo išsiskyrę. Beveik po dešimtmečio tuometė ansamblio vadovė Marta Finkelštein pakvietė vėl prisijungti prie „Synaesthesis“. Ryšys užsimezgė, džiaugiuosi būdamas ir šio kolektyvo dalimi.
Galiausiai prieš keletą metų atsiradau, ko gero, seniausiame Lietuvos šiuolaikinės muzikos ansamblyje – kvartete „Chordos“.
Nuo 2016 metų pradėjo kirbėti idėja apie monochrominį ansamblį, pasidalijau ja su kolegomis violončelininkais, brandinome ją ketverius metus, kol gimė „Cello Club“. Nepriskiriame savęs tik šiuolaikinės ar tik klasikinės muzikos kolektyvui, neriame į plačius muzikos vandenis. Nors visi ansambliai yra šiuolaikinės muzikos ir šiuolaikinių menų atstovai, veiklos erdvės labai plačios ir skirtingos. Ansambliuose veikdamas ir juos kuruodamas save atrandu naujuose vaidmenyse, iš gyvenimo dingsta rutina. O kai norisi jos, einu į darbą Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre ir groju tradicinę klasikinę muziką.
– Pastaruoju metu daug kalbama apie lietuvių kuriamą, atliekamą šiuolaikinę muziką. Ir ne tik Lietuvoje, lietuvių pavardės girdimos pasaulyje. Gali paaiškinti, kodėl susiklostė tokia tendencija?
– Paaiškinimui prireiks daug sudedamųjų dalių, tačiau man atrodo, kad šiuo metu Lietuvos kultūros politika yra nuosekli ir pastebima, turime moderniai veikiančių organizacijų, kurios stiprina mūsų kultūros vaidmenį pasaulyje. Lietuvių muziką pasaulyje aktyviai populiarina Lietuvos muzikos informacijos centras, tinklaveika savo rezultatus jau duoda Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, mezgasi ryšiai Japonijoje. Užsienio festivaliuose, koncertų salėse tampa prestižu į programą įtraukti lietuviškas muzikos kūrėjų ir atlikėjų pavardes. Ir, apskritai, Lietuvoje yra labai daug talentingų žmonių.
Šiuolaikinės muzikos scenoje konkurencijos reiškiasi gerokai mažiau nei tradiciniuose menuose. Kūrėjai ir menininkai tarpusavyje linkę padėti, bendradarbiauti ir mokytis vieni iš kitų. Šiame lauke kartais traukos objektu tampa ne talentingas atlikėjas, o kūrinio idėja. Tikrai nesakau, kad jai atlikti nereikia įgūdžių, bet dirbtinio intelekto amžiuje tikruoju vertybių šaltiniu tampa žmogus ir jo sugeneruota mintis.
– Ar tai reiškia, kad dirbtinis intelektas kelia pavojų kompozitoriams, muzikos atlikėjams?
– Jau egzistuoja programos, performansai su suprogramuotais mašinų pasirodymais, kuriuose muzika atliekama labai techniškai, tačiau emocijos čia nėra. Nežinau, kas bus po 50 ar po 100 metų... Klaidoje taip pat esama grožio, – tik robotas gali viską tiksliai ir vienodai atlikti. Žmogaus atliekama muzika – gyva ir kiekvieną kartą unikali.
– Kalbėjai apie monochrominių instrumentų pasaulį, ar yra daug tokių violončelių ansamblių kaip „Cello Club“?
– Mūsų ansamblis nėra klasikinis ansamblinis žanras, esame pripratę prie styginių kvartetų, trio, kuriems skirtingi instrumentai suteikia daugiau spalvų. Mes šiek tiek įsprausti į rėmus – instrumentai vienodi, ne visada galime būti išraiškingi, bet kartu tembrinė vienovė tampa mūsų privalumu. Bendrai ieškome ypatingos garso estetikos, išryškiname subtilius toninius ir tembrinius skirtumus.
Monochrominė garso aplinka dažnai sukuria hipnotizuojantį efektą, kuris ir klausytojus įtraukia į gilų garsinį patyrimą. Tik kūrinių penkioms violončelėms nėra daug rašoma.
Jei kalbėsime apie užsienio pavyzdžius, „Die 12 Cellisten der Berliner Philharmoniker“ violončelininkų ansamblis neseniai atšventė 50 metų jubiliejų, labai žinomas ir „Cello Octet Amsterdam“. Neabejoju, kad tai jų dėka šiandien turime augantį kūrinių violončelių ansambliams repertuarą.
– Prieš pat Kalėdas „Cello Club“ minės pirmąjį savo nedidelį jubiliejų. Ar koncertas naujojoje LVSO salėje yra atspirties taškas ateičiai?
– Artėjantis koncertas reziumuoja mūsų pirmąjį veiklos penkmetį, taip pat norime duoti toną sau ir klausytojams, ko galima tikėtis iš „Cello Club“ ateityje. Pirmojoje koncerto dalyje norime akcentuoti tai, kas vyko per penkerius metus, pristatome ryškiausius pirmojo veiklos penkmečio kūrinius. Antrojoje koncerto dalyje turėsime svečių – dar tris violončelininkus. Tai bus tarsi pareiškimas, kad nesame užsidarę, kad norime būti atviri, kviesti kitus instrumentalistus, atlikti naujus, įdomius kūrinius ir projektus. Koncertą rengiame labai gražioje, neseniai atnaujintoje LVSO salėje, tačiau norėjome joje paskleisti Kalėdų magiją, mums tai padaryti padės šviesų menininkas Arvydas Buinauskas.
Man atrodo, labai svarbu savo profesinėje veikloje išsikelti kartelę ir vis stengtis ją peršokti, augti ir tobulėti, stebinti save ir toliau.
Jubiliejinis violončelininkų kvinteto „Cello Club“ koncertas LVSO salėje Vilniuje – gruodžio 22 dieną, 17 val. Koncerto vedėjas – Julijus Grickevičius. Šviesų dailininkas – Arvydas Buinauskas.
