Bene daugiausiai dėmesio sulaukia ką tik ir lietuviškai pasirodęs romanas „Visi mūsų vakar“, kurį į lietuvių kalbą vertė Inga Tuliševskaitė. Draugystė, didžiulė trauka, išdavystės, sudėtingi pasirinkimai, kariaujanti Italija, siaubingo karo alinama visa Europa. Nepaisant pačios išgyventų sunkiai suvokiamų išbandymų, N. Ginzburg mokėjo sielvartą paversti savitu grožiu ir gyvenimo viltimi. Tad kur slypi naujam gyvenimui sugrįžtančio romano „Visi mūsų vakar“ literatūrinė galia?
Asmeninės dramos ir įvairiaspalvė Italija
„Visi mūsų vakar“ veiksmas vyksta didžiųjų istorinių įvykių fone – 1939–1944 metais Italijoje. Istorija prasideda nuo nerimą keliančių mėnesių prieš pat šaliai įsitraukiant į karo veiksmus ir tęsiasi iki pat Sąjungininkų pergalės, kurią lydi nerimas ir sielvartas. Tačiau kaip ir gyvenime didžiųjų istorinių įvykių fone kunkuliuoja asmeninės dramos, nusivylimai, išdavystės ir bandymai kabintis į gyvenimą.
Neįvardytame pramoniniame Šiaurės Italijos miestelyje skirtingose gatvės pusėse gyvena dvi labai skirtingos šeimos. Priešais turtingo muilo fabriko savininko namus įsikūręs nepasiturintis našlys. Šių šeimų vaikai tampa artimiausiais ir kartu daugiausia iššūkių vienas kitam metančiais gyvenimo draugais.
Glaudūs šeimų santykiai ima irti po našlio dukters Anos romano su kaimynų sūnumi. Nėščia nepilnametė turi nuspręsti, ką pasirinkti – abortą ar gyvenimą gėdoje ir skurde. Aną išgelbėja daug vyresnio, ekscentriško šeimos draugo netikėtas pasiūlymas, priverčiantis merginą išvykti į valstietiškus Italijos pietus, kur jai tenka susidurti ne tik su naujų santykių išbandymais, bet ir su įsisiautėjančio karo žiaurumais. Taigi N. Ginzburg atskleidžia ir gana plačią bei vaizdingą kultūrinę ir socialinę Italijos panoramą.
Su didžiule meile ir aistra papasakota istorija
Nepaisant karo žiaurumų, „Visi mūsų vakar“ – jautrus ir šiltas pasakojimas, nes visus veikėjus N. Ginzburg kuria su didžiule meile ir empatija. Net ir vietinį garbanotą ir kiek kvailoką šunelį. Iš tiesų, N. Ginzburg galima vadyti apibūdinimų meistre, gebančia personažą apibrėžti gerai įsimenančia ir talpia detale. Cenzo Rena, siunčiantis atvirukus ir šokoladinius saldainius, jauna mergina Fianmetta, dėvinti baltas aksomines kelnes, valstietis Džiuzepė, kuris troško, kad ant jo antkapio būtų iškalti žodžiai: gyveno ir mirė kaip socialistas. Kaip ir žmonės, vietos pasakojime taip pat turi savitas žymes, pavyzdžiui, Paryžių primenanti kavinukė.
Laikas, kai N. Ginzburg sumanė ir rašė romaną „Visi mūsų vakar“, šiai italų rašytojai ir intelektualei buvo gaižus, pilnas rūpesčių ir nerimo, tačiau rašytoja kreipiasi į skaitytoją su meile ir, svarbiausia, viltimi gyventi ir mylėti. N. Ginzburg kūryba nėra tiesmukiška ir šiandien pernelyg dažnai visažinystės skraiste apsigobusiame literatūros pasaulyje traukia dar ir savo paprastumu. Tikriausiai būtent dėl to šį meistriškai, įtaigiai, o kartu nuoširdžiai parašytą kūrinį šiandien skaitytojai sutinka su tokiu susidomėjimu.
Karas šalia
N. Ginzburg romanų veikėjus ištinka tragiški įvykiai – savižudybės, netikėtos ar ilgą varginančią ligą sekusios mirtys, viską griaunantys karinių lėktuvų oro antskrydžiai ir sprogdinimai. Tačiau net ir tokiems gana kasdieniams įvykiams kaip šeimos barnis, neištikimybė ar apgaulė, rašytoja suteikia didelę svarbą, tarsi sakydama, kad kenčiantiems žmonėms svetimavimas ar lėktuvų bombardavimas gali būti vienodai traumuojanti patirtis.
Karą rašytoja meistriškai paverčia antraeile tema, kuri epizodiškai atvaizduojama remiantis pagrindinės veikėjos Anos ribotomis žiniomis. Vis dėlto karas nėra užmirštamas. Karas čia – konkrečių šalia gyvenančių pažįstamų istorijos. Anos sesers vaikinas Danilas įkalinamas už pasipriešinimą skatinančios literatūros platinimą, nepaisant to, kad jos poveikis kartais komiškai priešingas nei buvo tikėtasi. Daugelis miestelio gyventojų iš pradžių į fašistus nežiūri rimtai, nes daugelis jų – savi, tarkim, puikiai pažįstamas vietinio vaistininko sūnus. Tad vietiniai tik ragina jį mesti neaiškius reikalus ir grįžti prie svarbesnių darbų vaistinėje.
Be abejo, karo žiaurumai romane nemenkinami, jame pasakojama ir apie ypatingą fašistų bausmę confino, jų bukumą bei blogį. Tačiau šie įvykiai stebimi ir atpasakojami tarsi atsiribojus, iš šalies, bet ne per toli, kad būtų galima susidaryti tinkamą istorinį kontekstą.
Kas toji N. Ginzburg?
Jei N. Ginzburg gyvenimą kas nors aprašytų romane, turbūt nemažai skaitytojų sakytų, kad gerokai persistengta vienam veikėjui sukrauti tiek pasaulio neteisybės ir sunkumų. N. Ginzburg rašytojos karjerą pradėjo praėjusio amžiaus 4-ame dešimtmetyje, o jos kūrybinėje biografijoje – kiek daugiau nei 10 kūrinių. Palyginti negausi kūryba tik iš dalies atspindi šios autorės vaidmenį kultūrinėje ir visuomeninėje Italijos panoramoje. N. Ginzburg taip pat buvo literatūros kritikė, sėkminga dramaturgė, puikiai vertinama Marcelio Prousto ir Gustave‘o Flauberto kūrinių vertėja, o vėliau ir Italijos parlamento narė.
1916 metais gimusi rašytoja užaugo pramoniniame mieste, o kartu Italijos švietimo centre – Turine. Jos šeima užėmė svarbią vietą tarp išsilavinusių miestiečių, tėvas buvo neuroanatomijos profesorius Turino universitete. Dar prieš karą N. Ginzburg pradėjo dirbti naujai įkurtoje prestižinėje Guilio Einaudi leidykloje. Tai buvo kūrybiškumą skatinantys, bet kartu ir pavojingi laikai. Politinė situacija trukdė laisvai reikštis rašytojos kūrybiniam potencialui, dėl žydiškos kilmės pirmą romaną N. Ginzburg turėjo išleisti slapyvardžiu.
Šeima ir karas
Nors kūryboje rašytoja politiką ir karą meistriškai tarsi nustumia į antrą planą, asmeniniame gyvenime jie buvo ypač arti. N. Ginzburg gimtasis Turinas buvo antifašistinės veiklos židinys, o jo dalimi buvo ir beveik visi rašytojos šeimos nariai. Dėl pasipriešinimo rašytojos broliai buvo įkalinti, o tėvas neteko darbo universitete, todėl norėdamas ir toliau dirbti dėstytoju persikėlė į Belgiją.
Ko gero, pats aktyviausias pasipriešinimo dalyvis buvo N. Ginzburg vyras, garsus literatūros profesorius Leone Ginzburg. Savo politine veikla jis „užsitarnavo“ confino – fašistų bausmę, kai nuteistasis priverstinai apgyvendinamas atokioje vietoje ir taip izoliuojamas nuo išorinio pasaulio bei atitraukiamas nuo „pavojingų“ veiklų. Taip N. Ginzburg šeima buvo priverstinai apgyvendinta Italijos pietuose. Kai Musollini buvo nuverstas, jos vyras sugrįžo į Romą, tačiau gyvenimą baigė tragiškai – 1944 metais gestapo pareigūnai jį sulaikė, kankino ir nužudė.
Kaip prisimena artimieji, N. Ginzburg visada mąstė blaiviai, tad gal todėl, kad ir kaip sielvartavo mirus vyrui, moteris sugebėjo sugrįžti į gyvenimą. Tapusi našle ji vėl pradėjo dirbti Einaudi Editore leidykloje. 1950 metais ištekėjo antrą kartą. Jos vyru tapo Romos universiteto anglų kalbos profesorius Gabriele Baldini. Po vestuvių N. Ginzburg sugrįžo į Romą, kur užsiėmė ne tik kūryba – dvi kadencijas buvo Italijos parlamento nare. Antroji santuoka rašytojai taip pat nebuvo lengva – anksti liko našle, o sūnus gimė su negalia. Tiesa, viešai ar tekstuose N. Ginzburg apie tai neatviravo, o literatūroje visada išlaikė meilę ir tikėjimą žmogumi. Literatūrinę šviesą, kurią atranda ir šiuolaikiniai skaitytojai.