Spektaklio veiksmą į Kaprį perkėlusi režisierė Dalia Ibelhauptaitė šio pastatymo metu iš tiesų stengėsi skirti itin daug dėmesio LMTA studentams, suteikdama jiems taip trūkstamos sceninės praktikos, tuo pačiu tęsdama naujų Lietuvos talentų paiešką. Ji leido jauniesiems solistams fantazuoti, kuriant kiekvieno jų aukštuomenės personažo istoriją, o kostiumų dizaineris Juozas Statkevičius negalėjo atsidžiaugti manekėms prilygusiomis ansamblistėmis, vilkėjusiomis jo kurtus haute couture kolekcijų rūbus. O kaip jautėsi patys dainininkai? Prieš artėjančius gegužės 1, 2, 4 dienos spektaklius trumpai kalbinome kelis, kaip jie patys save praminė, „ansamblistus“, prašydami papasakoti kaip jie atsidūrė „Visos jos tokios“ ir pasidalinti pirmųjų susitikimų įspūdžiais.
Maksimas Pogrebniakas:
Viskas prasideda nuo to, jog kiekvienam studentui dažnai trūksta pinigų ir visi nori papildomai užsidirbti, o jei dar įmanoma pinigų gauti dirbant pagal profesiją – iš viso puiku. Taip atrodė iš pradžių, bet jau atsidūrus „Visos jos tokios“ pastatymo procese buvau itin maloniai nustebintas, kokios didelės vertės mano patirčiai šis projektas atnešė.
Su alumi aplink laužą susėdusi puiki kompanija, - taip aš apibūdinčiau vieną iš pirmųjų mūsų susitikimų su Dalia Ibelhauptaite, žinoma, nei alaus, nei laužo ten nebuvo. Dalia mums davė užduotį: sukurti savo personažus ir jų istorijas, kurias vėliau, susėdę ratu visi pasakojom.
Dalia į kiekvieną iš mūsų žiūrėjo kaip į atskirą artistą. Ji – labai malonus ir profesionalus žmogus. Man pačiam labai patinka jos darbo stilius, - ji suteikia tau erdvės pačiam kurti, pasireikšti.
Tikiu, jog iš šio darbo su „bohemečiais“ pasisemsiu labai daug puikios patirties, juk čia visuomet svarbiausia kokybė ir profesionalumas. Pajutęs sėkmės kvapą jo jau niekuomet nepamiršiu (šypteli).
Bet geriausias jausmas užplūsta, kuomet po spektaklio pasigirsta plojimai. Turiu neblogą vaizduotę ir tikrai galiu įsivaizduoti, jog esu solistas ir visi tie plojimai yra skirti man, juk ir aš po kiekvieno spektaklio jaučiuosi pavargęs, atidavęs viską, kas nuo manęs gali priklausyti kuriant šį pasirodymą (šypsosi).
Šiais metais baigsiu bakalauro studijas LMTA, kartais jau koncertuoju, bet iš esmės visą laiką ieškau būdų, kuriais galėčiau save tobulinti. Žinoma, turiu ambicingų planų tapti puikiu solistu, dainuoti ne tik Lietuvoje ir, žinoma, jau būdamas solistu labai norėčiau dirbti su Dalia.
Justas Kirstukas:
Ansamblyje atsidūriau visiškai netikėtai. Kažkokiu būdu atranką buvau praleidęs, tačiau sutikau su Dalia dirbantį Gediminą Šeduikį, kuris man patarė užeiti ir pasiklausti, ar tikrai netrūksta žmonių. Man tikrai pasisekė, kadangi ansambliui kaip tik trūko vyrų balsų.
Su Dalia ir J. Statkevičiumi pirmą kartą susidūriau dar anksčiau, - prieš šešis metus, ruošiantis jos režisuotiems „Likimo galios“ spektakliams, kuriuose ir man teko vaidinti.
Na, o pirmasis susitikimas prieš „Visos jos tokios“ pastatymą buvo labai įdomus. Dalia, palyginus su kitais režisieriais, mane labai nustebinio tuo, jog kiekvienam ansamblio atlikėjui ji patikėjo susikurti visą savo personažo gyvenimo istoriją. Mes jai nebuvome tiesiog žmonių masė, kiekvienas turėjome būti individualus, o tai, manau, yra labai gerai, juk žiūrovas pastebi kiekvieną smulkmeną.
Dalyvavimas „bohemiečių“ veikloje yra puiki patiritis jauniems solistams, juk čia iš arti gali stebėti pasaulinio lygio solistus, mokytis iš jų. Sceninė praktika irgi yra laba svarbu, - ne kiekvienas antro ar trečio kurso studentas gauna galimybę dainuoti grojant simfoniniam orkestrui bei diriguojant maestro G. Rinkevičiui, o susidūrimas su juo tikriausiai kiekvienam vokalistui palieka didžiulį įspūdį.
Būti scenoje – visuomet neapsakomai malonu. J. Statkevičiaus kurti kostiumai ypatingi tuo, jog yra iš jo paties kolekcijų. Juk nedaugelis jaunų žmonių gali pasigirti, jog tenka dėvėti Juozo Statkevičiaus kurtus kostiumus? (šypsosi)
Šiuo metu baigiu magistro studijas LMTA, ruošiuosi debiutuoti Klaipėdos muzikiniame teatre, operetėje „Vienos kraujas“, kur atliksiu Kunigaikščio Ibsheimo partiją. jau yra tekę dainuoti su simfoniniais ir pučiamųjų orkestrais, taip pat nacionalinės filharmonijos organizuotuose koncertuose ir Baltijos kamerinio operos teatro spektaklyje „Julijus Cezaris“, o ateities palnai... Nesustoti tobulėti. Žinoma, būtų labai smagu kada nors prisijungti prie „bohemiečių“ komandos jau kaip solistui.
Dovilė Kazonaitė:
Visuomet domėjausi Vilniaus miesto operos kūrybine veikla, todėl vos išgirdusi apie perklausą labai apsidžiaugiau, jog atsirado reali galimybė ten patekti.
G. Rinkevičius man yra puikiausias dirigento pavyzdys. Dabar jau neatsimenu, kada įvyko pirmasis susidūrimas, nes ne kartą teko su juo dirbti, tačiau maestro iki šiol žavi savo kruopsčiu, profesionaliu darbu, aiškiu dirigavimu, bei mokėjimu taktiškai ir konkrečiai išsakyti pastabas. Už tai jį labai gerbiu.
Susitikimas su Dalia, - mūsų pirmoji „Visos jos tokios“ repeticija, kurią turbūt prisiminsime ilgai. Ji negailėjo laiko ir energijos susipažinti su kiekvienu iš mūsų, kiekvienam individualiai padėjo sukurti personažus, išklausė visų fantazijas. Jei tik būtūmėte girdėję, kokia beribe išmone pasižymi mūsų „ansambliečiai“ (šypsosi). Tikiuosi, jog tos istorijos ir personažai atsiskleidžia spektaklyje „Visos jos tokios“.
Tai - vienas smagiausių projektų, kuriuose esu dalyvavusi. Surinkta puiki komanda, kuri greitai įvykdo reikiamas užduotis, todėl mūsų niekas nevargina ilgomis ir netikslingomis repeticijomis. Be to, tai - puiki mokykla, kurioje gauni galmybę dirbti klausantis ir stebint tokius profesionalus, kaip Kostas Smoriginas, Edgaras Montvidas ir kt.
Na, o pažintis su Juozu Statkevičiumi, leido įrašyti dar vieną talentingą amenybę į savo autoritetų sąsiuvinį. Jo skonis ir vaizduotė - puikūs. Mano personažo įvaizdį jis sukūrė tarytum per minutę. Buvau sužavėta, jo „akimi“, tuo, kaip jis sugeba atskleisti moteriškumą ir rafinuotumą. Dievinu šilką, tad apsivilkusi jo baltąją suknelę, tiesiog ištirpau. Negalėjau patikėti, jog scenoje vilkėsime tokius kokybiškus ir taip kruopščiai pasiūtus drabužius. Dabar prieš kiekvieną spektaklį tas rūbas padeda įsijausti į savo personažą, džiaugiuosi, kad nereikia vaidinti tuščios prabangos, - mes joje tiesiog esame.
Šiuo metu turiu keletą vaidmenukų Nacionaliniame operos ir baleto teatre, - „kitapus“ gatvės, tad laukiu nesulaukiu, kuomet iš ansamblio gretų išaugsiu į solistų gretas ir šioje gatvės pusėje.