Gerbiamas Vladimirai, papasakokite, nuo ko prasidėjo Jūsų muzikinis kelias?
Viskas prasidėjo berniukų chore „Ąžuoliukas“. Vaikiškas balselis buvo paslankus muzikai, mėgdavau vis kažką padainuoti. Kai patekau į „Ąžuoliuką“, prasidėjo rimtos studijos: susipažinau su muzika, kompozitoriais ir, aišku, su puikiu, visam gyvenimui įspūdį palikusiu žmogumi – choro įkūrėju ir vadovu Hermanu Perelšteinu. Su „Ąžuoliuko“ bendramoksliais iki dabar dažnai bendraujam, ir visos kalbos pirmiausiai būna apie jį. Didžiulė laimė gyvenime buvo sutikti tokį žmogų. Dabar tokių nebėra.
Gal galėtumėte prisiminti įsimintiniausius savo karjeros momentus?
Pabaigęs tuometinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.) iš karto gavau du kvietimus – dirbti operos teatre ir dėstyti konservatorijoje. Abu pasiūlymus priėmiau, taip ir liko visą gyvenimą. Toks buvo pirmasis žingsnis. Antras – kai pasisekė įsilieti į teatro darbą. Nuo pat pirmųjų metų buvau vienas pagrindinių partijų atlikėjų, jas dainuodavau ir su daugybe orkestrų visame pasaulyje. Tai buvo didžiulis iššūkis ir malonumas – nuolat palaikydavau formą, o tai padėdavo labai greitai išmokti naujus kūrinius – kartais būdavo taip, kad per savaitę reikia išmokti visą pagrindinę partiją. Bet tai man nesudarydavo sunkumų, juo labiau, kad konservatorijoje mokiausi ir dirigavimo, ir dainavimo, ir instrumento valdymo...
Esate atlikęs visas pagrindines boso partijas. Ar yra vaidmuo, kuris Jus palietė giliausiai?
Prisimintinas, aišku, pirmasis vaidmuo – tai Mefistofelis Ch. Gounod „Fauste“. Kitas labai reikšmingas vaidmuo – Borisas Godunovas to paties pavadinimo M. Musorgskio operoje. Vieniems šis vaidmuo įkandamas, kitiems – nelabai, bet man teko jį dainuoti visame pasaulyje turbūt šimtus kartų. Šalia teko dainuoti ir Pimeną iš „Boriso Godunovo“ – būdavo, vieną dieną dainuoji Borisą, kitą – Pimeną, atseit, pailsėjimui. Taip pat labai artimas Pilypas iš G. Verdi „Don Karlo“. Per savo karjerą esu sudainavęs beveik 80 pagrindinių vaidmenų, tad labai sunku kažką išskirti – išvardinau kelis įspūdingiausius. Mėgstu ir lietuvių kompozitorių kūrinius, pavyzdžiui, A. Bražinsko „Kristijoną“, A. Žigaitytės „Mažvydą“. Be to, man patinka dainuoti kamerinę muziką – romansus, liaudies dainas. Labai nemėgstu kažką kopijuoti, nors tai yra lengviausias kelias. Studentams sakau – svarbiausia surasti auksinį raktelį ir atrakinti kūrinį, padaryti savo atradimus. Tai nėra lengva.
Kaip manote, kas padarė didžiausią įtaką Jūsų karjerai?
Mano mokytojai. Pirmiausiai, kaip jau minėjau, H. Perelšteinas – didžiulis stabas, kuriam mes meldėmės, kaip pačiam brangiausiam, artimiausiam žmogui, ir visi norėjome būti panašūs. Toliau – Zenonas Paulauskas, mano dainavimo mokytojas, taip pat bendravimas su Virgilijumi Noreika, Eduardu Kaniava, visa plejada kitų Lietuvos dainininkų – visi artimi, iš visų galima mokytis. Pavyzdžiui, kaip V. Noreika išlukštendavo kiekvieną kūrinėlį, kiekvieną liaudies dainą, atrasdavo savo interpretaciją...
Savo jubiliejų švenčiate su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Papasakokite apie Jūsų pažintį su maestro Gintaru Rinkevičiumi.
Kai kūrėsi orkestras (1989 m. – aut. past.), mes su Gintaru jau buvome pažįstami. Visą laiką buvau šalia ir padėjau, kuo galėjau. Dainavau ir pirmajame orkestro koncerte Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Natūraliai taip išėjo, kad savo jubiliejų švęsiu su šiuo orkestru. Esu labai dėkingas Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, labai myliu visus muzikantus, labai dažnai būnu koncertuose ir man visada rūpi viskas, kas susiję su šiuo orkestru. Jis man labai artimas, todėl džiaugiuosi, kad mano jubiliejinis koncertas įvyks su šiuo orkestru.
Esate išugdęs ne vieną garsų operos solistą, tarp kurių – tokie vardai kaip Ieva Prudnikovaitė, Jurgita Adamonytė, Vytautas Juozapaitis, Kostas Smoriginas, Tadas Girininkas. Ar šalia dainavimo pedagoginis darbas yra Jūsų pašaukimas?
Pašaukimas atsiranda su laiku, kai ateina vidinis lengvumas ir suvokimas, kas yra svarbu studentui viename ar kitame etape. Visi turime sunkumų – su diapazonu, kalba ar kvėpavimu. Labai svarbu juos įvertinti ir laiku pašalinti, kad augimas vyktų tolygiai. Tai supratus, pamažu tampi pedagogu. Džiugu pamatyti rezultatą, kai tavo studentai dainuoja geriausiuose pasaulio teatruose. Ir ne vienas, o daug! Buvę studentai ir net tie, kurie pas mane nesimokė, visąlaik konsultuojasi, atvažiuoja ar skambina: ką daryti vienu ar kitu atveju, imti tą repertuarą, ar ne... Malonu po tokio bendravimo. Dažnai pats skrendu į užsienį pažiūrėti jų spektaklių, premjerų – tai suteikia malonumo.
Turite didžiulę pedagoginio darbo patirtį. Ar skiriasi operos pasaulis prieš kelis dešimtmečius ir dabar? Kuo jis kitoks?
Be abejo. Žinote, muzikoje nėra tokio etalono, pagal kurį būtų galima matuoti. Keičiasi gyvenimo tempai, atsiranda šiuolaikinė muzika, kurią reikia atlikti, ir tam reikalingi specifiniai įgūdžiai. Balsine, tembrine prasme reikalavimai irgi keičiasi – anksčiau būdavo vertinami dideli balsai, o dabar net ir su nedideliu balsu galima pasiekti labai gerų rezultatų. Lietuvoje yra gera vokalo mokykla – vien iš mano klasės kokie septyni solistai dainuoja Niujorko „Metropolitan“, Londono „Covent Garden“, Milano „La Scala“ operos teatruose.
Pabaigai norisi paklausti, kas dabar gyvenime Jus džiugina labiausiai?
Pirmiausiai, šeima. Didelė šeima, kurioje – ir visi mano studentai. Džiugina mano anūkėlės, džiugina, kad Ieva gerai dainuoja, Modestas gerai diriguoja, Nijolė gerai groja. Tai ir svarbiausia. Be to, laukiam laimėjimų iš studentų – ko daugiau norėti.
Jubiliejinis Vladimiro Prudnikovo koncertas įvyks 2019 m. balandžio 11 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir balandžio 12 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Dirigentas Gintaras Rinkevičius. Bilietų galite įsigyti „Tiketos“, „Teatrai.lt“, Kauno valstybinės filharmonijos ir Vilniaus kongresų rūmų kasose.