VMT tęsiasi „Dėdės Vanios“ drama: vaidmenį išsaugojęs Arūnas Sakalauskas turėjo teisę įsižeisti

Vilniaus mažąjį teatrą (VMT) šiomis dienomis sukrėtęs skandaliukas privertė teatro bendruomenę šnabždėtis tarpusavyje. Neįvykusi slovėno Tomi Janežičiaus pagal Antono Čechovo pjesę režisuota spektaklio premjera „Dėdė Vania“ buvo nukelta į rudenį. Po padidinamuoju stiklu atsidūrė vienas pagrindinių aktorių Arūnas Sakalauskas, kuris neteko vaidmens prieš pat premjerinį pasirodymą. Režisieriaus sprendimas pačiam įsikūnyti į rolę netruko apaugti gandais. Nepadėjo ir paaiškinimas, kad esą A. Sakalauskas nespėjo pasiruošti vaidmeniui dėl užtrukusios reabilitacijos po operacijos. Ši netikėta situacija viešumoje vis dar sulaukia klausimų ir kelia neaiškumų, todėl VMT pakvietė į susitikimą žiniasklaidos atstovus, bandydami pasiaiškinti – kas gi iš tiesų nutiko, ar žiūrovai A. Sakalausko spektaklyje taip niekuomet ir neišvys, kokia jo ateitis VMT teatre?

VMT teatro vadovas Simonas Keblas sakė, kad teatro pasaulyje nieko naujo neįvyko – režisieriai kartais eina vaidinti į sceną: „Bet mums kaip teatrui – buvo ekstremalus įvykis. Teko suvokti, kad tokie sprendimai ir yra tikroji kūrybos laisvė. Kita vertus, tai nėra pats geriausias sprendimas premjeros dieną.“

Rotacija vyko nuolatos

Teatro meno vadovės Gabrielės Tuminaitės manymu, A. Sakalauskas turėjo teisę įsižeisti. Slovėno režisieriaus sprendimą ji aiškino kultūriniais skirtumais, tačiau esą būtų buvę galima ir „etiškiau iškomunikuoti“ šią žinią.

S. Keblo teigimu, spektaklis yra baigtas, komanda patvirtinta: A. Sakalauskas – Dėdės Vanios vaidmenyje. Žinia, anot S. Keblo, apaugo įvairiomis versijomis, tačiau aktorius nebuvo nušalintas, susitarimas neatšauktas, kontraktas – nenutrauktas.

„Staigmenas režisieriai pateikia. Kas gi atsitiko? Visiems įdomu. Režisieriaus susitarimas susideda iš trijų etapų, procesas nestokojo staigmenų – vaidmenis kaitaliojo viduje, rotacija vyko nuolatos“, – aiškino jis.

G. Tuminaitė pasakojo, kad vos atvykęs režisierius susidūrė su esama situacija: pagrindiniam aktoriui A. Sakalauskui atliekama operacija, vėliau sekė jo reabilitacija.

„Arūnas teatro kareivis, visi žinome jo pasiryžimą vaidinti – perlipant save, įveikiant visus trukdžius. Aktoriai turi tokią savybę – eiti iki galo, jie misijos žmonės. A. Sakalauskas buvo kviečiamas iki pat premjeros dienos. Indikacijų, kad būtų kažkas blogai – nebuvo. Staigmena, kurią pateikė režisierius – kūrybinio proceso dalis. Jis dvi valandos iki premjeros pateikė tokią versiją – režisierius turi teisę į laisvą kūrybą. Tačiau šita staigmena teatrui buvo sunkesnė net ir už karantiną“, – kalbėjo ji ir pridūrė, kad su A. Sakalausku nuolat buvo palaikomas ryšys, kartu su juo laukiami rudens spektakliai. Likę trupės aktoriai taip pat vystys ir kurs vaidmenis.

Aktorius sutinka tęsti vaidmenį

Pasak S. Keblo, tai ne vieno A. Sakalausko, teatro legendos klausimas – ir kiti turi prisitaikyti prie naujų sąlygų. Kol kas, anot teatro vadovo, aktorius sutinka tęsti savo vaidmenį. Ar bus bendradarbiaujama su režisieriumi? „Nesvarbu, kokios aplinkybės susiklostė, gali būti, kad ilgainiui režisierius susikurs kitokį emocinį lauką, mąstys racionaliau“, – sakė jis.

G. Tuminaitė nesistebėjo kilusiomis įtampomis – A. Sakalauskas vietoj 16 repeticijų turėjo 8. Visgi tokie režisieriaus poelgiai, anot jos, – pertekliniai. „Su šiuo režisieriumi neičiau į kalnus, nors ir spektaklis gavosi, jis kitoks, daug humoro, sudėliota žaidimo aikštelė, kurioje aktoriai atsiskleidžia gražiausiomis spalvomis. Tačiau tai nėra gražus poelgis“, – samprotavo ji.

Didžioji priežastis, kaip pasakojo G. Tuminaitė, suformuluota režisieriaus – laiko trūkumas: „Tačiau kiekvienas teatras kovoja su tuo, su prarastais biudžetais, bet visi eina iki pabaigos. Dvi valandos prieš premjerą pasakyti tokią žinią – priimu kaip režisieriaus panikos priepuolį, kuris nelabai gražiai nuskambėjo. Režisierius turi suvaldyti savo ego, būti kūrybingas, prisitaikyti. Būtų šaunu, jei visos premjeros įvyktų sklandžiai.“

S. Keblas pažymėjo ir kitą aspektą – tėra plona riba, bet koks kišimasis į procesą gali būti prilygintas cenzūrai. „Jei pasikeitė aplinkybės – suprantama. Tačiau tokiu būdu, paskutiniu momentu spręsti – neetiška, perdėm ekstremalu“, – konstatavo VMT vadovas.