Įspūdingą archyvinių nuotraukų galeriją rasite straipsnio pabaigoje.
Dar pačioje Vokiečių gatvės įsikūrimo pradžioje, kai joje vyravo iš vokiečių žemių atkeliavę pirkliai ir amatininkai, ji buvo jau kone svarbiausias miesto traukos centras. Įkūrę pirmąsias parduotuvėles, jie ten prekiaudavo ne tik įprastomis prekėmis, tokiomis kaip batų tepalas, žibalas ar silkė, bet ir prabangesnėmis, skirtomis turtingiems miesto gyventojams bei svečiams. Tokiose krautuvėlėse lengvai buvo galima rasti porcelianinių indų, kailinių ir net juvelyrinių dirbinių, tenkinusių net pačių įnoringiausių klientų poreikius.
Ilgą laiką klestėjusi kaip prekybinė ir kultūrinė miesto erdvė, Vokiečių gatvė sukaupė daugybę istorijų, kurias dar iki antrojo pasaulinio karo atspindėjo originalus gatvės užstatymas ir architektūra.
Nors daugybė pastatų ir buvo apgadinti miestą siaubusių gaisrų ir karų, tačiau visgi didžiausia žala buvo padaryta Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Tuo metu, Vokiečių gatvė buvo ta riba, skyrusi Didįjį ir Mažąjį žydų getus, kuriuos karo metais bombardavo ir stengėsi išnaikinti tiek nacių, tiek sovietų armijų kariai. Labiausiai pažeista tapo rytinė gatvės pusė, nes joje esantys namai buvo griaunami ieškant paslėpto žydų aukso ir kitų turtų. Vakarinei pusei pasisekė labiau – senų pastatų išliko kiek daugiau.
Tendencingas gatvės griovimas nesiliovė ir karui pasibaigus. Monumentalių ir gigantiškų pastatų ištroškę architektai ir toliau naikino kone svarbiausią miesto gatvę ne tik statydami naujus, gatvės harmoniją griaunančius ir jaukumą blaškančius pastatus, bet ir ją platindami. Nors pačioje įsikūrimo pradžioje Vokiečių gatvės plotis siekė tik 9 metrus, po karo ji buvo praplatinta net keturis kartus. Būta net iniciatyvų šią gatvę paversti automagistrale, kertančia miestą nuo Aušros vartų iki Žaliojo tilto, tačiau šios užmačios nebuvo įgyvendintos.
Laikui bėgant keitėsi ne tik gatvės vaizdas, bet ir jos pavadinimas. Kelis šimtmečius turėjusi Vokiečių gatvės vardą, po karo ji tapo Muziejaus gatve. Tokia ji buvo žinoma iki 1988 metų. Tuo metu ir nauji, sovietinės architektūros pastatai užgožė senąją, buvusios Vokiečių gatvės architektūrą. Pasipiktinę žmonės dydžiu ir monumentalumu pasižyminčius namus netruko pavadinti geležinkelio sąstatu ar soliteriu.
Šiomis dienomis apsilankę Vokiečių gatvėje matome dar kitokį vaizdą. Šiandien jis daugiau atliepia laiko aktualijas, tačiau paslaptinga praeities aura dar ir dabar dengia kone pagrindinę sostinės senamiesčio gatvę. Naujienų portalo DELFI skaitytojams pristatome pačias išskirtiniausias ir paslaptingiausias istorijas apie kadaise čia stovėjusius pastatus.
Įspūdingą archyvinių nuotraukų galeriją rasite straipsnio pabaigoje.