Tikimasi, kad kolekcija leis žvilgtelėti į ano meto Europos ir Lietuvos kultūrinį gyvenimą, patyrinėti leidybinius, mokslinius, kultūrinius ir asmeninius ryšius, sudomins ir nūdienos Lietuvos spaudos bei kultūros tyrinėtojus, smalsius skaitytojus, įkvėps naujiems kūrybiniams polėkiams.
Nyderlandų Plantino–Moretų spaustuvė XVI–XVIII amžiais savo produkcija išgarsino Europos knygų leidybą. Šios spaustuvės įkūrėjo, leidėjo, knygrišio Christophe‘o Plantino (1520–1589) ir jo įpėdinių veikla buvo tokia reikšminga Nyderlandų ir Europos knygos kultūrai, kad Ch. Plantino pavardė virto bendriniu žodžiu „plantenas“, kuriuo dabar įvardijamos jų spausdintos knygos.
Ch. Plantinas staklėmis spausdino knygas, pasižyminčias ypač puikia poligrafija, į talką kaip patarėjus ir bendradarbius kvietėsi to meto spaudos amato korifėjus, žymiausius mokslininkus ir garsiausius dailininkus. Jam talkino žymūs humanistai Abrahamas Ortelius, Benito Arias Montano, Rembertas Dodoneus ir kt. Ypač vaisinga ir ilgalaikė draugystė Ch. Plantiną ir jo įpėdinius siejo su flamandų humanistu, filosofu, filologu, istoriografu Justu Lipsijumi (1547–1606). Ch. Plantino spaustuvė leido religinę, mokslinę literatūrą (astronomijos, botanikos, geografijos, istorijos, filologijos veikalus), antikos klasikus – Ciceroną, Ovidijų, Seneką, Vergilijų ir t. t.
Meniškam spaudinių apipavidalinimui „Officina Plantiniana“ pasitelkdavo įvairiausias priemones: išradingus šriftus, inicialus, užsklandas, iliustracijas, antraštinius lapus puošdavo vario raižiniais ar įvairiais rėmeliais, skirtingais signeto variantais. Jiems talkino dailininkai ir graveriai Peteris Paulis Rubensas, Cornelis I Galle ir jo brolis Dirckas arba Theodooras Galle, Adriaenas Collaertas, Karelas van Mallery. Ch. Plantino spaustuvės leidiniai ypač vertinti dėl kruopščiai parengto teksto, poligrafijos kokybės.
Ch. Plantino ir jo įpėdinių knygų puošmena buvo signetas – firminis spaustuvininko ar leidėjo ženklas. Paprastai jį lydi devizas, atskleidžiantis ir įprasminantis jo savininko nuostatas ir siekius. Spaustuvė ir leidykla „Officina Plantiniana“ taip pat turėjo savo signetą. Netgi ne vieną, o tris skirtingus. Nuo 1558 metų ji pradėjo naudoti įdomiausią signetą: ranka iš debesų suka skriestuvą ant stalo, aplink skriestuvą vyniojasi juosta su Plantino devizu: Labore et constantia (Darbu ir atkaklumu), kurį iš abiejų šonų laiko vyras (labor – darbas) ir moteris (constantia – ištvermė). Vis kintančiam signetui sukurti Ch. Plantinas samdė garsius to meto dailininkus, kurie piešė įvairius šio nedidelio meno kūrinio variantus išlaikydami pagrindinį akcentą – ranką ir skriestuvą. Ch. Plantinas ir jo įpėdiniai savo leidiniuose panaudojo net keliasdešimt skirtingų signetų.
Pats Ch. Plantinas per 34 savo veiklos metus išspausdino apie 2450 leidinių, arba vidutiniškai po 72 spaudinius per metus. Jo žentas Fransas van Revelingenas per savo veiklos laikotarpį išleido 118 leidinių, o Plantino-Revelingeno spaustuvė per 33 metus – apie 750 veikalų. Jo sūnų spaustuvė 1597–1617 metais išleido dar apie 190 spaudinių. O kito žento Jano Moreto produkcija – 702 leidiniai ir apie 554 didelius Antverpeno miesto skelbimus.
Plantenai bibliotekose paprastai saugomi atskiru rinkiniu. VU universiteto bibliotekos plantenų rinkinys, turint galvoje Ch. Plantino ir jo įpėdinių produkcijos kiekį, nėra labai didelis – jį sudaro 1558–1746 metais išleisti 454 pavadinimų plantenai (737 vnt.), bet Lietuvoje vienas reikšmingiausių: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka jų turi apie 300, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka – 164. Tačiau šis rinkinys kuo puikiausiai atskleidžia Ch. Plantino ir jo įpėdinių veiklos mastą ir indėlį į Nyderlandų bei Europos kultūrą.
VU bibliotekos plantenų rinkinyje yra ir Lietuvai svarbios knygos – Sarmatų Horacijumi vadinto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus „Lyrika“, kurioje išspausdinta odė Baltazarui Moretui, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“. Žymių LDK aukštuomenės, dvasininkijos, valstybės ir kultūros veikėjų – Lietuvos raštininko, dvaro maršalkos, pakanclerio ir kultūros mecenato Kazimiero Leono Sapiegos, talentingo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus, Žemaičių ir Vilniaus vyskupo sufragano Mikalojaus Paco, Vilniaus kapitulos kanauninko, karaliaus sekretoriaus ir religinio rašytojo Kazimiero Jono Vaišnoravičiaus, Žemaičių vyskupo ir lietuvių raštijos veikėjo Merkelio Giedraičio ir kitų bibliotekoms dovanotos knygos, kaip rodo provenienciniai įrašai, atskleidžia tuometinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ryšius su europine kultūra.
Nors VU bibliotekos plantenų rinkinys nedidelis, jis įdomus tuo, kad parodo, kuo domėtasi ir kas buvo aktualu to meto Lietuvoje, nes dauguma spaudinių priklausė universiteto ir kolegijų bei vienuolynų bibliotekoms, o ne gauti iš asmeninių didikų ar bibliofilų kolekcijų.
Daugelis VU bibliotekos plantenų amžiams bėgant nukentėjo: buvo skaitomi, iš jų buvo mokomasi, keliavo iš rankų į rankas – neretai knyga, kaip rodo palikti įrašai, antspaudai ir kiti nuosavybės ženklai, yra turėjusi ne vieną savininką, nes gerokai suskaityta ir sudėvėta, kartais rimtai nukentėjusi. Nukentėjo jos, žinoma, ne tik nuo knygų netausojusių skaitytojų, bet ir dėl įvairių aplinkybių – nepalankių saugojimo sąlygų, karų, gaisrų ar kitokių nelaimių. Tad kartais tekdavo įdėti nemažai pastangų norint nustatyti autorių, leidimo metus ir kitus aprašo elementus.
Tikimasi, kad šis katalogas leis žvilgtelėti į ano meto Europos ir Lietuvos kultūrinį gyvenimą, patyrinėti leidybinius, mokslinius, kultūrinius ir asmeninius ryšius, sudomins ir nūdienos Lietuvos spaudos bei kultūros tyrinėtojus ir smalsius skaitytojus, įkvėps naujiems kūrybiniams polėkiams.
Išleisti VU bibliotekoje sukauptų vertingų senųjų rinkinių katalogus sumanė ilgametis Senų ir retų spaudinių skyriaus vedėjas Nojus Feigelmanas. Unikalaus, daugelio metų kruopštaus darbo pareikalavusio katalogo „Vilniaus universiteto bibliotekos plantenai“ sudarytojas – VU bibliotekos Rankraščių skyriaus vyriausiasis bibliotekininkas V. Račius. Katalogas visuomenei pristatytas 2015 metų lapkričio 18 dieną VU universiteto bibliotekos 445 metų sukakties ir Europos universitetų paveldo dienos proga.